Šiandien vis daugiau Ukrainos istorijos ir kultūros lobių atsiduria karo zonoje. Kol šalis griaunama ir naikinama, jos gyventojams svarbiau ne kurti, o apsiginti. Tačiau viso pasaulio kultūros bendruomenė sunerimusi ne tik dėl pavojuje esančių bičiulių, bet ir dėl vertingiausių meno kūrinių, architektūros paminklų, istorinių dokumentų likimo. Kaip dalį Ukrainos vertybių išsaugosime Lietuvoje, domėjosi Agnė Žemaitytė.
Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus su Ukraina sieja ypatingi saitai. Šiuo metu muziejuje eksponuojamos vėlyvojo baroko skulptūros iš Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos, kurias ukrainiečiai muziejininkai sovietmečiu išgelbėjo nuo okupantų iš Rytų sunaikinimo.
Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus Vydo Dolinsko teigimu, lietuviams per ilgus šimtmečius, nuo XIV–XV a., susiformavo labai aiškus požiūris į Maskoliją: „Puikiai žinome jų mongoliškus veikimo metodus diplomatijoje, politikoje, karyboje ir kitur, todėl mes ir lenkai geriausiai galime suprasti, su kuo susiduria Ukraina. Nuo XVII a. vidurio mūsų istorija labai ryškiai parodo, ką reiškia visa griaunantys grobuoniškos valstybės veiksmai, okupuotas tautas naikinanti Maskvos jėga. Bet koks karas yra ir žmonių žūtys, ir jų šimtmečiais kurto paveldo netektys, ir tai yra visiškai beprasmis dalykas, stabdantis žmonijos vystymąsi. Turime aiškiai suprasti, kad ciniško agresoriaus, turinčio gilią barbariško veikimo istoriją ir naudojančio nacistinius metodus bei protu nesuvokiamą demagogiją, užpulta Ukraina šiandien kovoja ir už mūsų laisvę.“
Nors jau nuo sausio vidurio baimintasi dėl kylančios Maskvos agresijos ir grėsmės Ukrainai, vasario pradžioje vėlyvojo baroko skulptūros saugiai atvyko iš Lvivo. Tiesa, Lvivo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos direktoriaus Taraso Vozniako ir jo kolegų Ukrainos kultūros ministerija į parodos atidarymą Vilniuje Vasario 16-ąją jau neišleido.
