ScanpixVladimiro Putino Rusijoje protestuoti gana pavojinga, bet vienas menininkas sąmoningai rizikuoja. Jo tema – politika, jo priemonė – nuosavas kūnas. „The Economist“ korespondentas Maskvoje Noah Sneideris pasakoja apie Piotrą Pavlenskį.
2015-ųjų lapkričio 9 d. apie 1 val. po vidurnakčio P. Pavlenskis užsuko į kavinę Maskvos centre. Tai buvo apniukusi, nevėjuota ir drėgna naktis, kokios įprastos vėlyvą rudenį. Liesas vyras įkritusiais skruostais ir įdubusiomis akimis vilkėjo juodus džinsus, juodą paltą, juodus sportbačius ir juodą žieminę kepurę su ausinėmis. Nešėsi seną skardinį degalų kanistrą.
ScanpixKavinėje P. Pavlenskis susitiko su dviem fotožurnalistais, o iš paskos slapta sekė dar vienas kolega. Visi patraukė ramiomis gatvėmis link Lubiankos, nekokios reputacijos pastato, kuriame įsikūrusi Rusijos federalinė saugumo tarnyba, žlugus Sovietų Sąjungai perėmusi KGB funkcijas. Rajonas aplink Lubianką – vienas gražiausių Maskvoje, jį puošia dailūs ikirevoliucinės Rusijos pastatų fasadai. Pati Lubianka – tai sluoksniuotas barokinis geltonų plytų pyragas. Čia šeimininkaujančios organizacijos pavadinimas nenurodytas jokioje informacinėje lentelėje, bet pastato paskirtį žino kiekvienas rusas.
