„Baigusi mokyklą nenorėjau rinktis arba kino, arba teatro režisūros – man norėjosi ir to, ir to“, – sakė Rugilė Barzdžiukaitė. Po pokalbio su menininke Viktorijai Vitkauskaitei liko įspūdis, kad svarstyti ne „arba – arba“, o imtis „ir to, ir to“ – ryškus motyvas ir vėlesniuose režisierės pasirinkimuose.
Tarp pernai aplankiusių Venecijos bienalę tikrai buvo tokių lietuvių, kurie dar iki 2019 m. gegužės 11-osios panašių planų visai neturėjo. Bet nuo tos dienos, kai paaiškėjo, kad pagrindinį bienalės prizą laimėjo Lietuvos paviljonas, į jį ėmė plūsti iki tol sunkiai įsivaizduojami žmonių srautai, o kiti savo atostogas pradėjo derinti prie skrydžių į šį Italijos miestą.
R. Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operos performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ fragmentai pusmetį mirgėjo socialiniuose tinkluose ir didžiausiose pasaulio žiniasklaidos priemonėse, apie jį rašė įtakingi kritikai ir pirmąkart šiuolaikinio meno renginyje atsidūrę žmonės. R. Barzdžiukaitė tarsteli, kad dar prieš oficialiai paskelbiant „Auksinio liūto“ laimėtoją užkulisiuose buvo užuominų, jog prizas atiteks Lietuvos paviljonui. „Jau vien tai, kad nuvykome į paskelbimo ceremoniją, reiškė nuojautą, ir pakankamai konkrečią. Bet mums buvo pasakyta, kad dėl to reikia būti labai tyliai“, – nusijuokė ji.
Metai prabėgo greitai. Juolab kad su pačiu kūriniu Venecijoje menininkių trio atsisveikino palyginti neseniai: dar pusmetį po pelnyto apdovanojimo liko ten ir rūpinosi, kad performansas sklandžiai būtų rodomas toliau. Vėliau prasidėjo daugybė kitų organizacinių darbų tam, kad šį kūrinį būtų galima parodyti kitose šalyse. Ar „Saulės ir jūros“ sėkmė buvo lūžis, po kurio gyvenimas pakito iš esmės? „Ir taip, ir ne“, – susimąstė R. Barzdžiukaitė. Jos gyvenime pozityvių įvykių srautas prasidėjo 2018-ųjų vasarą, po debiutinio filmo „Rūgštus miškas“ sėkmės Lokarno kino festivalyje. Nuo tada pasipylė kiti įvertinimai filmui ir intensyvios kelionės po tarptautinius festivalius. Šis maždaug devynių mėnesių trukmės maratonas sutapo su ruoša Venecijos bienalei. Štai ir pernai „Kino pavasaryje“ įvyko „Rūgštaus miško“ lietuviška premjera, tada R. Barzdžiukaitė su bendraįkūrėju Dovydu Korba keliavo į susitikimus su žiūrovais po Lietuvą, vėliau išskrido filmo pristatyti Niujorke ir Toronte, o iš ten – jau tiesiai į repeticijas Venecijoje. Dar po savaitės prasidėjo bienalė ir visa tolimesnė karštinė: pelnius „Auksinį liūtą“ sulaukta daugybės pasiūlymų, kvietimų, naujų galimybių, o kartu tai reiškė ir euforiją, ir nuovargį.
