ICONVienarankiai robotai mokosi statyti Mėnulio sąlygomis. Jessica Camille Aguirre susitiko su nežemiškų gyvenviečių kūrėjais.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
1972 m. Charlie Duke’as po, atrodytų, amžinybės pagaliau atskrido į Mėnulį. Pirmiausia, dėl paskutinę minutę iškilusių techninių nesklandumų pakilimas iš Žemės buvo atidėtas mėnesiui. Paskui, ketvirtąją kelionės dieną, jiedu su kolega astronautu Johnu Youngu įlipo į Mėnulio nusileidimo modulį, bet misijos vadovai liepė palaukti: iškilo problemų su kosminio laivo, turėjusio likti orbitoje, kol jie leisis į Mėnulį, varikliu. Leidimą leistis jis gavo tik po šešių valandų.
Galiausiai Ch. Duke’as ir J. Youngas maždaug lifto dydžio nusileidimo moduliu pradėjo leistis į mūsų planetos palydovą. Ant erdvėlaivio sienų buvo daugybė mygtukų ir svirčių, taip pat mažyčiai iliuminatoriai. Kadangi modulyje sėdynių nebuvo, jiedu stovėjo greta vienas kito, prisitvirtinę prie grindų nuo juosmens einančiais diržais ir ant batų padų pritaisytais lipukais. Nusileidus Mėnulio paviršiuje, misijos vadovai nurodė astronautams prieš išsilaipinant pailsėti. Tą akimirką Ch. Duke’ui tai rūpėjo mažiausiai.
