Italijos „La Scaloje“ gegužės pabaigoje pirmąkart pasirodžiusi Asmik Grigorian pradėjo naują karjeros etapą – debiutus garsiausiose pasaulio scenose. Viktorija Vitkauskaitė vyksta į Milaną išgirsti, kaip lietuvių sopranas Marietos vaidmeniu perrašė dar vieną operos istorijos puslapį.
Ilga paprasto silueto suknelė, paltas ir garbanas dengianti skrybėlaitė nepaslepia gaivališko Marietos žavesio. Vos pasirodžiusi pirmajame operos veiksme, ji koketuoja kiekvienu judesiu, mostu, žvilgsniu, šypsena ir visiškai nuginkluoja Paulą – gedintį našlį, kuris šioje vilioklėje įžvelgia stulbinamą panašumą į mirusią žmoną Mari. Bičiulis ragina Paulą atsikvošėti. Vyrą aplankanti mirusios žmonos vizija taip pat įspėja apie pavojingus jo jausmus kitai moteriai. Bet Paulas bejėgis – jis negali atsispirti Marietai. Banalu taip sakyti, bet negali ir publika, vos spėjanti sekti atsiskleidžiančius vis naujus šios moters amplua. Kai pirmojo veiksmo pabaigoje scenos gilumoje pasirodo pusnuogė pilvo šokėja – ta pati Marieta – ir ima demonstruoti įspūdingus šio šokio judesius, jaučiu, kad ne man vienai atvimpa žandikaulis. Vos ją paslepia uždanga, prieš pirmąją pertrauką salėje aidi „Bravo!“ ir garsūs plojimai. Šalia manęs sėdintis žilagalvių ispanų būrelis entuziastingai linksi: „Si, si, Asmik Grigorian, de Lituania, maravillosa (isp. nuostabi)!“
„Buvo laikas, kai norėjosi šį vaidmenį mesti, atsistoti ir išvažiuoti. Jis labai sudėtingas, jame be galo daug uždavinių. Kažkuriuo metu kūnas tau tiesiog sako – velniop viską, nebenoriu, kam?“ – įtemptas darbo valandas prisiminė A. Grigorian, mums kitą dieną susitikus prie „La Scalos“ esančiame bare. Veide nepastebiu jokio nuovargio, nors vakarykštis spektaklis baigėsi vėlai – po 23 valandos. Kol ką tik patirtas emocijas įveikė miegas, atėjo trečia ar ketvirta ryto („Kiti dainininkai vartoja vaistus, bet aš to nenoriu“). Paprastai po spektaklių ji mėgsta išeiti kur nors pavakarieniauti, išgerti alaus ar kokteilį, bet šįkart to negalėjo – rytojaus dieną dar priešpiet laukė kito pastatymo repeticijos. „Spyruoklė tempiasi dar nuo praėjusių metų ir turės temptis iki kito sezono – 2021 m., kai turėsiu du naujus vaidmenis, neskaičiuojant koncertų ir kitų pastatymų, kuriuose vaidmenys sukurti anksčiau“, – sakė sopranas.
„La Scaloje“ sudainuota Marieta A. Grigorian taip pat buvo naujas vaidmuo. XX a. austrų kompozitoriaus Ericho Wolfgango Korngoldo opera „Miręs miestas“ yra gana populiari, tačiau šiame teatre anksčiau statoma nebuvo. Šio darbo ėmėsi Grahamas Vickas – britų režisierius, su kuriuo A. Grigorian dirbo pirmą kartą: ji pasidžiaugia jau esanti toje viršūnėje, kur gali rinktis režisierius ir scenos partnerius: „Kuo aukščiau esi, tuo tas žmonių ratas siauresnis. Su Grahamu jau kalbame, kad reikėtų galvoti, ką drauge darysime toliau. Bet tas „toliau“ ir man, ir jam galimas nebent po penkerių metų. Iki tol nė vienas savo darbotvarkėje neturime laisvos vietos.“
