Vaidmuo. Žaidimas. Kaukė. Kūno meno (angl. body art) plenero dalyviai skirtingais žodžiais įvardija savo sukurtus portretus ir jų sukeltas būsenas. Viktorija Vitkauskaitė stebi, kaip sluoksnius dažų ir tuzinus menininkų idėjų sugėrusi oda keitė garsius Lietuvos kūrėjus.
Parašyti tarptautinį kūno meno gyvenimo aprašymą yra lengva. Jo gimimo vieta – didžiosios pasaulio meno scenos nuo Niujorko iki Vienos. Amžius – vis dar jaunuolis, žvaliai kopiantis į šeštąją dešimtį. Tėvai ir globėjai – ryškios meno pasaulio asmenybės nuo Yves’o Kleino iki Marinos Abramović. Kiti giminės nariai: hepeningai, performansai, konceptualusis menas.
Kur kas trumpesnė ir kuklesnė šio meno istorija Lietuvoje. Pavieniai body art bandymai retkarčiais žybtelėdavo nebent vakarėliuose su ryškiu komerciniu pamušalu, kur drobe vienam vakarui tapdavo jaunos gražuolės.
„Bet čia visai kitaip ir apie ką kita“, – sako Palangoje pirmą kartą surengtame kūno meno plenere „Parodyk man savo veidą“ dalyvavę menininkai. Andriaus Miežio iniciatyva susibūrę aštuoni autoriai, įskaitant patį organizatorių, – skirtingo braižo ir dirbantys įvairiomis technikomis. Tapybos, grafikos, keramikos, juvelyrikos sričių atstovai plenere stojo ne prie molbertų, bet palinko prie vienas kito veidų: šie tapo drobe, išmarginta kokybiškais, specialiai kūno menui skirtais dažais.
