ShutterstockKodėl? Aiškinosi Emma Irving.
Lietingą vasaros dieną su Henriu susitikome jaukioje užeigoje Oksfordo pakraštyje. Linksmas garbiniuotas 40-metis vyras šelmiška šypsena nepaisydamas britiškų orų mūvėjo šortus. Mums laukiant laisvos vietos nužvelgė ant gretimo stalelio patiektą sumuštinį su vištiena bei šonine ir pajuokavo: „Man irgi reikėtų priaugti šiek tiek svorio, ar ne?“
Kai padavėjas pagaliau priėmė mūsų užsakymus, Henrio linksmumas išblėso. Jis nervingai žvalgėsi į kitus kavinės lankytojus, ar kuris nors iš jų nėra buvęs kolega iš netoli esančio garsaus universiteto. Nenorėjo, kad kas nors išgirstų, ką jis ketino man papasakoti apie savo akademinę praeitį.
Henris gimė neturtingoje ūkininkų šeimoje Pietvakarių Anglijos kaime. Buvo gabus ir smalsus vaikas, o sulaukęs 11 metų laimėjo stipendiją ir pradėjo mokytis privačioje berniukų mokykloje. Tačiau net ir uoliai krimsdamas mokslus rasdavo laiko padėti ūkyje. Kartais motina jį žadindavo vidury nakties padėti su besiveršiuojančia karve. „Prieš eidamas į mokyklą apsimiegojęs traukdavau virvę, pririštą veršeliui prie kojos“, – pasakojo jis.
