Andrius Slavuckis, organizacijos „Gydytojai be sienų“ logistas, trumpomis atokvėpio akimirkomis draugams rašė laiškus iš Siera Leonės, kur du mėnesius visas jėgas, žinias ir net pyktį išliejo Ebolos valdymo centre. Laiškus skaito Tautvydė Andersen. Šį straipsnį žurnalas „IQ Life“ publikavo lygiai prieš penkerius metus.
2014 m. rugsėjis. Pirmoji savaitė
„Ebola is Real!“ Tokie iškalbingi plakatai skelbia niūrią žinią visoje Siera Leonėje. Paranoja prasidėjo dar skrendant, kai palydovės staiga pasirodė „pasidabinusios“ chirurginėmis kaukėmis ir guminėmis pirštinėmis.
„Ebola is Real!“ Paduodu pasą su antspauduota Siera Leonės viza simpatiškai pasienietei. Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų ir atsargiai pasidomi, kokiu tikslu atvykstu. Nieko nesakydamas praskleidžiu bluzoną, po kuriuo dėviu MSF („Médecins Sans Frontières“ – „Gydytojų be sienų“) marškinėlius. Pasienietė teištaria: „Ačiū, kad atvykote.“ Nuo tada kiekvienas oro uosto prieigose sutiktas žmogus skubėjo padėkoti už tai, kad atkeliavau. Su kolegomis pirmąją naktį praleidome vandenyno pakrantėje įsikūrusiame mažame viešbutyje „Oasis“, kurio belaidžio interneto ryšio slaptažodis išduoda vietinių psichologinę būseną, – godhelpus001.
