Alexanderis Clappas tapo liudininku, kaip jie bėga nuo Vladimiro Putino kariuomenės.
Mila Kirišun prisistatydama iš karto patikina, kad turėjo ne vieną progą išvykti iš Ukrainos: „Planavau visai kitaip.“ Ji – smulki trapi moteris su akiniais plačiais rudais rėmeliais ir žilų plaukų kuodu. Kone 80 metų jai teko stebėti, kaip pamažu tirpsta gimtosios Bila Cerkvos žydų bendruomenė. Šis nedidelis miestas už 80 km į pietus nuo Ukrainos sostinės Kijevo garsėja kruvina istorija. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui penktadalis miestiečių buvo žydai. 1941 m. daugumą jų sušaudė nacių SS daliniai, padedami ukrainiečių kareivių. Netrukus po pirmųjų žudynių buvo nužudyti ir maždaug 90 žydų vaikų.
Sovietiniu laikotarpiu Bila Cerkvos žydai dėl antisemitizmo buvo priversti vaikščioti pėsti. „Sužinoję, kad esi žydas, ukrainiečiai berniukai neskolindavo dviračių“, – prisimena M. Kirišun. Dauguma žydų išsikėlė 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai. Nemažai pasitraukė iš miesto per vėlesnį dešimtmetį, nes dėl recesijos ir hiperinfliacijos buvo sunku pragyventi. Kad ir kaip neįtikėtinai skamba, vietos keramikos gamykloje dirbdama mašininke M. Kirišun atlyginimą gaudavo ne pinigais, o kojinėmis.
2000 m. kone visi senieji M. Kirišun kaimynai ir vaikystės draugai jau buvo išvykę į Izraelį ieškoti naujo gyvenimo. M. Kirišun pasiliko. Po dešimtmečio ji buvo viena iš vos 150 žydų. Ankstesnėje kartoje Bila Cerkvoje jų gyveno 150 tūkst. „Dar vaikystėje supratau, kad būti žydu reiškia nešioti amžiną dėmę, – sakė ji. – Kai kurie mano draugai net bandė slėpti savo tapatybę. Bet elgiausi priešingai ir ją priėmiau. „Taip, aš žydė!“ – sakydavau visiems, kas klausdavo.“
