ShutterstockIšgyvenusieji žemės drebėjimus bandė iškasti artimuosius, bet valdžios pastangų beveik nematyti. Erin O’Brien pasakoja, ką pamatė nuniokotame Antakijos mieste.
Pirmadienio rytą, praėjus dviem valandoms po to, kai Pietryčių Turkijoje esantį Antakijos miestą supurtė stiprus žemės drebėjimas, Ayhanas Mansuroglu nuskubėjo į jaunesniojo brolio, 42-ejų Sedato, butą. Jam gerokai palengvėjo sužinojus, kad motina ir sesuo gyvos, bet su Sedatu susisiekti nepavyko. Nuojauta kuždėjo, kad kažkas negerai.
Daugiabutis Atatiurko prospekte, prabangioje gatvėje centriniame miesto rajone, kur buvo įsikūręs brolis, buvo neatpažįstamas. Iš septynių aukštų pastato liko tik krūva griuvėsių. Sedatas gyveno ketvirtame aukšte.
Nebuvo matyti nei gelbėtojų, nei kasimo įrangos. Aplink žmonės karštligiškai ieškojo artimųjų. A. Mansuroglu ėmė kasti rankomis. Jis dirbo, kol buvo šviesu, ir galiausiai atkasė geltonai rudą kilimą. Paskambino žmonai, seseriai ir motinai, jos išsyk atvyko į nelaimės vietą. A. Mansuroglu motina Hamide vos pažvelgusi atpažino sūnaus kilimą.
