777 kilometrai, užfiksuoti odometre baigus kelionę dviračiais po įspūdingąją JAV Jutos valstiją, – tik gražus sutapimas. Gintaras Biržietis su žmona Giedre nesivaikė skaičių magijos nei ištvermės rekordų. Pora tiesiog ieškojo grožio ir gerų emocijų, o jų link reikėjo šiek tiek paminti.
Gruzija, Armėnija, Provansas, Vietnamas, Hainano sala Kinijoje... Vieną po kitos Šveicarijos kaime (Jonavos r.) gyvenantis vyras vardija šalis ir regionus, kuriuose su šeima ar draugais ilgiau ar trumpiau jam teko keliauti dviračiais. Jei vien pagalvojus apie tokį kelionės būdą suskausta kojas ir instinktyviai norisi prisėsti ant minkštesnio paviršiaus, vertėtų išklausyti G. Biržiečio. „Nežinau geresnio būdo keliauti. Prie visko, kas domina, prisilieti, visur, kur nori, užsuki ar sustoji. Dviratis – gana mobili priemonė“, – sako pašnekovas, šį kartą per Jutos įkalnes ir nuokalnes kasdien nuvažiuodavęs vidutiniškai 60 kilometrų.
Trys nacionaliniai parkai, pora valstijų parkų, Diksio nacionalinis miškas, Grand Staircase-Escalante nacionalinis monumentas. Tokia trumpa kelionės formulė, kurią sutuoktiniai realizavo per porą savaičių. Pasirinkę linijinį maršrutą kirto Jutą iš rytų į vakarus. Tik kažkelintą intensyvių atostogų dieną važiuodami per bekraštes prerijas po pietų tradiciškai pakilus vėjui suprato, kad kelionės metu teks minti prieš vėją. „Tačiau tai – dėsnis: bet kuris dviratininkas pasakys, jog minti pavėjui beveik niekada netenka“, – šypteli G. Biržietis.
Trijų kilometrų aukščio kalnų perėjos, lengvumu nedvelkiančios įkalnės, šaltos naktys (pora sąmoningai rinkosi kovo mėnesį, kad išvengtų turistų srautų), etapai, kai parą nesutikdavai jokio žmogaus, o maisto ir vandens atsargos išsekdavo – neišvengiamos tokios kelionės detalės. Bet G. Biržietis jų neakcentuoja. Tik pabrėžia, jog ne mažiau už sveiką fizinį kūną leidžiantis į kelionę dviračiais svarbu psichinė sveikata ir dvasinis nusiteikimas: „Būdavo tikrai sunkių momentų: daiktais apkrautu dviračiu kyli į kalną, kuris nežinia kada baigsis. Nelengva, bet turi sugebėti tuo džiaugtis, spėti pastebėti dar ir šalia ropojančius vėžliukus ar žydinčias gėles. Pamatėme be galo gražių vietovių, patyrėme nuostabių emocijų. O tarp jų reikėjo sunkiai paminti, bet tai – smulkmena.“
