Ieva ŽvinakytėPo buvusio banko Paryžiuje patalpas besidairanti Ieva Žvinakytė domisi, kaip kažkada kostiumuotus darbuotojus glaudusi erdvė tapo menininkų idėjų kalve ir skvoterių judėjimo centru.
Vos už kelių šimtų metrų nuo Dievo Motinos Katedros, vienoje judriausių Paryžiaus gatvių, Rivoli, į kurią dažnas turistas ar vietinis užklysta pasidairyti po čia besidriekiančių žymių prekės ženklų vitrinas, vienas pastatas išsiskiria kitoniškumu. Įmantrios gigantiškos instaliacijos, išraizgytos ant tradicinio paryžietiško Haussmanno stiliaus pastato fasado, iškart išduoda, kad viduje tikrai nevyksta aplink vešanti komercija. Priešingai – už šių sienų glaudžiasi vienas žymiausių miesto kontrkultūros monumentų.
„Rivoli 59“ – tai pusiau menininkų studija, pusiau galerija, bet iki galo nei viena, nei kita. Šešių aukštų pastate įsikūrusios 30-ies menininkų kūrybinės erdvės, į kurias kiekvienas prašalaitis gali netrukdomas užsukti pasižvalgyti. Menkai apšviesta, ekscentriškais piešiniais tankiai išmarginta laiptinė veda į erdvias tapytojų, grafikų ir skulptorių studijas, kurių kiekviena atspindi skirtingas menininkų asmenybes ir juos įkvepiančią aplinką – nuo kruopščiai organizuotos iki eklektiškos. Ši vieta griauna tradiciniuose muziejuose ar galerijose egzistuojančias ribas tarp meno kūrinio, menininko bei žiūrovo ir kuria intymų visų trijų dimensijų santykį. Klaidžiojant po atviras „Rivoli 59“ studijas galima prisiliesti prie meno kūrinių ar netgi jiems atsirasti padedančių įrankių, išvysti menininkus kūrybos procese bei kasdieninėje rutinoje, taip pat juos pakalbinti.
„Savo koncepcija siekiame iš dalies desakralizuoti meną ir kovoti su neva publikai neprieinamais kūrybos aspektais, – teigė vienas „Rivoli 59“ įkūrėjų Gaspard’as Delanoë. – Nors menas kūrėjui yra sakralus, tai nereiškia, kad neturėtume juo dalytis su publika. Menas turi būti paprastas – tai mūsų filosofija.“
