„Rašau apie jį, nes noriu, kad būtų žinomas jo likimas, tipiškas pirmiesiems lietuvių kino kūrėjams ir vis tiek labai individualus“, – ką tik pasirodžiusios knygos „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ anotacijoje rašo jos autorė Rūta Oginskaitė. Apie dešimt knygos rašymo metų su teatro ir kino kritike kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
– Kas buvo šios knygos iniciatorius – juk tikriausiai ne pats režisierius Arūnas Žebriūnas?
– Ne, ne pats. Kiekvieną kartą būna visa atsitiktinumų grandinė. O šįkart tai buvo režisieriaus Almanto Grikevičiaus 75-mečio šventė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. A. Grikevičius asmeniškai apskambino visus pažįstamus žmones iš kino pasaulio: „Ateik, man nereikia jokių dovanų, jokių gėlių, aš tik noriu visus pamatyti.“ Kai Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę griuvo visa kino gamyba, tie senieji, pirmieji režisieriai dar buvo šešiasdešimtmečiai, kupini jėgų ir idėjų, bet nebegalėjo dirbti, nes nebebuvo finansavimo iš Maskvos, o Lietuvoje pinigų kinui dar irgi nebuvo. Ir ta kino karta dešimtmečiams užsidarė namuose, o A. Grikevičius – pirmasis iš „senių“, kaip pats sakė, buvo apdovanotas Nacionaline premija ir savo jubiliejaus proga ryžosi kolegas suburti.
Atėjusi į tą vakarą pirmiausia pamačiau Giedrę Kaukaitę (dainininkę, A. Žebriūno žmoną – „IQ Life“ past.) ir supratau, kad atsiskyrėlis A. Žebriūnas, galimas dalykas, irgi yra šitoje kompanijoje. Giedrė priėjo prie manęs, mes kalbėjomės, bet ir be žodžių buvo aišku, kad man rūpi jį pamatyti, o Giedrei rūpi, kad aš jį pamatyčiau. Žiūrėjau į A. Žebriūną net nežinodama, ar pažins – pernelyg daug metų nesimatėme. Bet pažino, nudžiugo ir mes visą vakarą kalbėjomės. Net ne vien apie jį: tuo metu buvau jau bebaigianti knygą apie dokumentikos kūrėją Robertą Verbą, o jiedu kartu jaunystėje kūrė filmą „Juodoji procesija“. Tai buvo filmas, kritiškai pažvelgęs į religiją. Iki tol visą laiką maniau, kad gal jie turėjo tą filmą padaryti kaip duoklę tam, kad galėtų dirbti toliau – tais laikais juk tai buvo įprasta. Bet pasirodė, kad tai nebuvo jokia duoklė – tai buvo A. Žebriūno sumanymas, nukreiptas ne prieš religiją, o prieš fanatizmą. Jį nustebino ir šokiravo, kai pamatė žmones, keliais einančius bažnyčios link ir tikinčius, kad tai jiems padės. A. Žebriūnas darė filmą būtent apie tai, o kokia istorija iš to išsivystė – jau kita kalba, knygoje teko tai ištirti.
