Kaip verslo ar amato paslaptys perduodamos iš kartos į kartą? Ar savitą gyvenimo kelią gali pasirinkti dinastijų atžalos? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieško „IQ Life“ žurnalistės. Ieva Rekštytė-Matuliauskė susitinka su Migueliu Torresu-Maczasseku, Ispanijos vyno ir brendžio gamintojų šeimos atžala bei 146 metus skaičiuojančio verslo paveldėtoju. Rasa Pangonytė domisi trijų kartų profesionalių virėjų, lepinusių klientus Lietuvoje, Rusijoje ir Norvegijoje, šeimos istorija.
Be konkurencijos mėgstamiausias Torresų šeimos patiekalas – pagal ispanišką receptą ruošiama aukščiausios rūšies aviena. Įprastas turistas retai kada iki jos prisikapsto per paelijos, jūrų gėrybių, ispaniško kumpio ir tapų pasiūlymus, pagaliau ir pamatęs ją valgiaraštyje tikriausiai nesumoja, kad tai vertas paragauti ispaniškas valgis. Ypatingomis progomis namie ruošiamą avieną Torresai derina su šeimos gaminamu vynu „Mas La Plana“, kurį Miguelis vadina savo favoritu.
Kiekvieną antradienį ir trečiadienį pietų ar vakarienės susirinkusi šeima aklai degustuoja kitų gamintojų vynus. „Tai labai geras pratimas, – linkčioja Miguelis. – Pasitikriname, kaip dirbame patys ir, mūsų džiaugsmui, degustacijos visuomet būna palankios mūsų vynams.“ Šias šeimos susibūrimų tradicijas būtų galima priskirti glaudų ryšį su šeimynykščiais vertinančios Ispanijos kultūrai, tačiau jos tampa ir klestinčio verslo branduoliu. „Kaip išlikti kokybišku mainstrymu?“ – smiliumi baksnodamas į smakrą klausimą pakartoja M. Torresas, nuo 2012 m. tapęs šeimos imperijos vadovu. Pirmas atsakymas, be abejonės, išlikti šeimos verslu. Šeima visuomet bus suinteresuota pačia geriausia kokybe, todėl tokie verslai turi pranašumą prieš visas dideles korporacijas.“ Vyno sektoriuje ypač sudėtinga maksimaliai padidinti pelną, nes nemaža darbo dalis yra laukimas ir kantrybė, kurie šeimos aplinkoje kur kas natūralesni dalykai. „Šeimoje taip pat lengviau išlaikyti žmogišką, tvarų ir atsakingą požiūrį, – toliau dėsto Miguelis. – Mes beveik viską investuojame ar, tiksliau sakant, reinvestuojame į vynuogynus. Apie 95 proc. mūsų pelno grįžta į jų tobulinimą ir modernizavimą.“
Mudu įsitaisėme „Stiklių“ viešbučio žiemos sode, kur svečias užsisako puodelį roibos arbatos. Nuo jo, patogiai įsitaisiusio kėdėje, sklinda pasitikėjimas savimi ir ramybė. Tai sukelia man nuostabą žinant, kad Miguelio lėktuvas Vilniuje nusileido vos prieš kelias valandas, o naktį jis praleido Lenkijos oro uosto viešbutyje, paskelbus apie atidėtą skrydį. Jokio nuvargusio magnato irzlumo ar arogancijos. Visgi nepraleidžiu progos paprovokuoti, ar ramumas neslepia temperamentingo maištininko prigimties. Užsimenu apie kolegės prieš kelerius metus darytą interviu su M. Torreso teta Marimar: būdama trisdešimties ji išvyko gyventi į Kaliforniją ir ten sukūrė klestintį vyndarystės verslą. Pašnekovė pasakojo, jog sukimasis šeimos bendrovėje Ispanijoje ir apskritai moters padėtis gimtojoje šalyje jai nebuvo patrauklūs, tad ji nusprendė surasti savo kelią. Ar apie savęs paieškas kitame krašte ar kitoje srityje kada nors svarstė ir Miguelis? Rodos, kad mano pastangos užčiuopti vidinę dramą nesėkmingos: „Nuo vaikystės žaisdavau vynuogyne, šmirinėdavau vyno rūsiuose, ir tas pasaulis man atrodė toks natūralus, kad, baigęs mokyklą ir pradėjęs galvoti apie pasirinkimus, buvau tikras, jog noriu dirbti vyno srityje, – gyvai pasakoja jis ir akimirką stabteli: – Tik susidūriau su problema, kad niekas nenorėjo manęs samdyti – mano pavardė asocijavosi su šeimos vynais. Iš pradžių, kol neprisidėjau prie šeimos verslo, turėjau rasti kitą vietą ir taip susidomėjau kvepalų pasauliu.“
