ScanpixDu mėnesius šešėlinis savanorių tinklas pažeidžiamiems žmonėms pristatinėjo būtiniausius produktus. Paskui jis tiesiog išnyko. Donas Weinlandas susitiko su prieš valdžios valią žmonėms padėjusiu savanoriu.
Trisdešimtmetis informacinių technologijų sektoriaus darbuotojas Jeffas Lau gyvena vienas dideliame būstų komplekse Šanchajaus pakraštyje. Kovo pabaigoje, kai vakarinėje miesto dalyje buvo ruošiamasi pagal Kinijos „nulinio kovido“ politiką keturioms dienoms įvesti karantiną, jis pradėjo kaupti maisto atsargas. Vyras manė, kad 12 kiaušinių, 36 pakuočių greitai paruošiamų makaronų ir kelių maišelių obuolių daugiau nei pakaks izoliacijos laikotarpiui. Bet visai netikėtai parduotuvių vitrinos buvo užkaltos lentomis. Gyvenamųjų namų kvartalų vartai užrakinti. Kai kurie net buvo suvirinti. Ir pasibaigus paskelbtam karantino laikotarpiui, jie neatsivėrė.
Kaip ir daugelis iš 25 mln. miesto gyventojų, J. Lau gerokai sunerimo. Keliomis savaitėmis anksčiau bandant atsikratyti itin užkrečiamos COVID-19 omikron atmainos karantinas visai savaitei buvo įvestas pietinėje šalies dalyje esančiame pramonės centre Šendžene. Prieš tai kelias savaites trukęs sanitarinis kordonas be jokio įspėjimo ar pasiruošimo buvo įkurtas vakarinėje Kinijos dalyje esančiame Siano mieste. Šanchajuje sveikatos priežiūros institucijos kasdien pranešdavo apie tūkstančius susirgimo atvejų – daug daugiau nei per ankstesnius protrūkius. Tokio dydžio mieste karantinas buvo dar neregėtas.
Jau po kelių dienų tapo aišku, kad vietos valdžia nežino, kaip pamaitinti žmones. Sunkvežimiai su maisto produktais įstrigo spūstyse prie miesto ribos. Internete plito vaizdo įrašai, kuriuose matyti valdžios gyventojams dalijamos pūvančios daržovės. Socialinių tinklų pranešimų juostas užgriuvo prašymai atvežti gyvybiškai svarbių vaistų. Turtingiems ir ryšių turintiems gyventojams dažniausiai sekėsi geriau, bet ne visada. Ribotomis galimybėmis įsigyti maisto skundėsi net kai kurie finansininkai.
