Lichtenšteinas yra viena mažiausių Europos valstybių. Taip pat viena turtingiausių bei saugiausių, bet dėl to nė kiek nenuobodi. Seáną Williamsą sužavėjo susitikimai su šios šalies kunigaikščiu ir jo pavaldiniais.
„Eins, zwei, drei... los!“ – sušuko man už nugaros diržais prisisegęs Patrickas Dünseris. Tai buvo signalas pasileisti bėgte šlaitu žemyn klampojant per storą sniego paklotę, kol pradėsiu mataruoti kojomis ore. Laviruodami tarp medžių viršūnių laikėmės arčiau Reino. Apačioje plytėjo Šveicarija, už mūsų – Austrija. Vos pakilęs į orą Patrickas parodė vakarinį pasienį, o paskui vėl apsisukome pasižvalgyti į Lichtenšteiną. Skridome parasparniu.
Sklęsdamas akimis aprėpiau visą šeštos mažiausios pasaulio valstybės teritoriją. Esu gyvenęs Šveicarijoje, atostogavęs Austrijoje, o studentams dėstęs apie XIX a. „vokiškųjų“ žemių (nedidelių teritorijų kaip ši) suvienijimą, bet Lichtenšteiną vis pražiūrėdavau. Dabar jis visas plytėjo man prieš akis.
Beveik 25 km ilgio teritorija. Žemumų kraštovaizdis nusagstytas gyvenvietėmis, bet akivaizdžiai rečiau nei gretimose valstybėse. Pievose ganosi galvijai, ten, kur kadaise pūpsojo piemenų trobelės, dabar stūkso bankai ir lyg pasaulio dantų protezai styro gamyklos. Pramonėje dirba 38 proc. šalies gyventojų – stebėtinai didelė dalis, palyginti su kitomis valstybėmis. Pietuose matyti beveik visas maždaug 13 km ilgio kelias, vedantis aukštyn į Malbuno slidinėjimo kurortą. Praskridome nykštukinės šalies sargyboje stovinčią pilį. Dabar šios pareigos tik tradicinės – Lichtenšteinas jau seniai neturi kariuomenės. Tačiau šalį vis dar valdo kunigaikštis. (Tiesą sakant, du: valstybės vadovas ir jo sūnus, kuris užsiima kasdienėmis pareigomis.) Bandydamas apšilti prieš nusileidimą vėl pajudinu kojas ore. Nuo pakilimo prabėgus 15 minučių nusileidau Lichtenšteine, spėjęs apžiūrėti visą valstybę.
