Vaikams auklėti skiriame gerokai daugiau laiko ir pinigų nei mūsų tėvai. „The Economist“ vyresnysis ekonomikos redaktorius Ryanas Aventas domisi, taip elgiamės dėl jų ar dėl savęs.
1997 m., prabėgus keliems pirmiesiems studijų mėnesiams universitete, mane ėmė graužti mintis, kad padariau siaubingą klaidą. Pradėjau studijuoti inžineriją didžiuliame valstybiniame gimtojo miesto universitete.
Tai buvo viena iš daugelio milžiniškų stiprių ir nebrangių aukštųjų mokyklų, dėl kurių amerikiečių vidurinė klasė XX a. tapo didžiausia, geriausiai išsilavinusi ir turtingiausia pasaulyje. Apimtas panikos susimąsčiau, kad galėjau pasiekti daugiau. Susirašinėdamas su draugais iš kitų prestižiškesnių akademinių įstaigų ėmiau jaustis, lyg būčiau praleidęs progą pasukti platesniu greitkeliu ir kad jau pačioje suaugusio žmogaus gyvenimo pradžioje pasmerkiau save būti niekam nežinoma vidutinybe.
Dabar to žingsnio nesigailiu. Rašau knygas ir straipsnius ekonomikos tema žurnalui „The Economist“. Alma mater neabejotinai padėjo pasirengti šiai karjerai. Vis dėlto nerimas turėjo tam tikro pagrindo.
