„Visit Finland“Danas Richardsas ieško kraštovaizdžio, įkvėpusio garsiausią Suomijos eksporto prekę.
Tai buvo vešlių pievų, ūksmingų miškų ir nuostabių upių kraštas, iš vienos pusės supamas Vienišųjų kalnų, o iš kitos – grotomis nusėtų užutėkių, kur „kiekviena paplūdimyje mirštanti banga dainuoja kriauklėms“. Mumių slėnį išgalvojo dailininkė ir rašytoja Tove Jansson. Ji savo pramanytus hipopotamus primenančius trolius pasauliui pristatė XX a. penktajame dešimtmetyje. Geraširdžiai filosofiški Mumiai tapo kone plačiausiai atpažįstama Suomijos eksporto preke. Tačiau kur kas mažiau žinoma apie tikrąjį Mumių slėnį – kraštovaizdį, įkvėpusį vaikiškas T. Jansson knygeles.
Giedrą rytą, kai Baltijos jūra rami ir švyti sidabru, nuo karščio mirguliuojančiame ore atrodo, kad atokiausios salelės sklando virš horizonto – visai kaip paslaptingosios salos, kybančios žemėlapio viršuje knygelėse apie Mumius. Tai Pelinkio salynas, esantis maždaug už poros valandų kelio į rytus nuo Helsinkio, kur Suomijos pakrantė suskyla į daugybę salų ir salelių. Didesnės jų apaugusios miškais ir yra gyvenamos. Kai kurias su žemynu jungia tiltai ir keltai, bet daugelis mažesniųjų tėra plikos uolos.
Ko gero, XX a. trečiajame dešimtmetyje – T. Jansson vaikystės laikais – šios vietovės atrodė keistoka šeimos atostogų kryptis. Tačiau bohemiškas skulptorius tėvas ir iliustratorė motina susidraugavo su pakrantės bendruomene ir čia grįždavo kiekvieną vasarą. Pelinkis tapo vasaros žaidimų aikštele ir neišsenkamu darbo idėjų šaltiniu. Kai kurios istorijos apie Mumius iš esmės perpasakoja ankstyvuosius T. Jansson potyrius šioje vietoje. 1952 m. išleistoje „Knygoje apie Muminuką, Miumlą ir Mažąją Miu“ nušviečiami jos vaikystės žygiai traukiant parnešti pieno iš kaimo: pasakojime ši kelionė tampa fantasmagorišku nuotykiu su akmenų griūtimis, pabaisomis ir stebuklingais dulkių siurbliais.
