ShutterstockTūkstančiai kinų migrantų kasmet keliauja per Lotynų Ameriką iki JAV sienos. Shawnas Yuanas sekė vieno jų kelionę nuo Kito iki Los Andželo.
Ekvadoro sostinės Kito centre esančio viešbučio fojė sienos išklijuotos skelbimais mandarinų kalba. „Rytoj išvykstame į Kolumbiją. Ieškome bendražygių. Susisiekite nurodytu „WeChat“ slapyvardžiu“, – ranka užrašyta viename lapelyje. Gretimame plakate reklamuojamas „kelionės per Panamos džiungles paketas už 1700 JAV dolerių“. Aplink sukinėjosi dešimtys kinų: jaunuoliai, senukai, šeimos su mažais vaikais. Kai kurie nešėsi dideles kuprines arba vilko lagaminus. Visi buvo pakeliui į naują gyvenimą JAV.
Tame viešbutyje, kuriame lankiausi šių metų gegužę, barzdotas 35-erių Xing Weisenas buvo šnekesnis nei kiti kinai. Iš savo namų Siningo mieste vakarinėje Kinijos dalyje į Kitą jis keliavo beveik savaitę. Ekvadorą Xing Weisenas pasirinko dėl to, kad tai arčiausiai Šiaurės Amerikos esanti šalis, priimanti kinus be vizų. Pasakodamas savo istoriją keliautojas rūkė paskutinį iš namų atsivežtą cigarečių pakelį.
Xing Weisenas beviltiškai norėjo išvykti iš Kinijos. 2020 m. mirė abu jo tėvai: motina – nuo vėžio, tėvas – nuo širdies ligos. Kad išgalėtų apmokėti jų gydymą Xing Weisenas pardavė beveik visą savo turtą. „Kinijoje nėra socialinės apsaugos sistemos, ir man teko tai pajusti savo kailiu“, – pasakojo jis. Vyras pasiskolino iš draugų pinigų norėdamas atidaryti internetinę sporto prekių parduotuvę, bet per pandemiją jam sunkiai sekėsi dėl Kinijos įvestos griežtos nulinės kovido politikos. Dėl ilgų karantino laikotarpių neveikė gamyklos ir sumažėjo prekių paklausa.
