ShutterstockŽurnalistai, menininkai ir visi kiti nepritariantys Kremliaus režimui pabėgo iš Rusijos, daugelis apsistojo gerai pažįstamose kaimynėse. Wendellis Steavensonas domėjosi, kokie šešėliai persekioja naujuosius emigrantus.
Kai vasario 23 d. pirmąsyk buvo parodytas dokumentinis televizijos serialas „Rusų įsilaužėliai“, režisierius Andrejus Lošakas neturėjo priežasčių džiūgauti. Metai buvo sunkūs. Po ilgus mėnesius trukusios kovos su prodiuseriais jis galiausiai buvo priverstas iškirpti tą filmo dalį, kurioje nusikaltėliai įsilaužėliai siejami su Rusijos žvalgybos tarnybomis. Dar prieš „Rusų įsilaužėlių“ premjerą prokremliškas televizijos kanalas „Russia Today“ pranešė, kad serialą finansavo CŽA. Iš esmės tai buvo valdžios įspėjimas.
Bėgant metams Rusijoje liko vis mažiau galimybių užsiimti žurnalistiniais tyrimais. A. Lošakas pasitraukė iš vieno pagrindinių Rusijos televizijos kanalų NTV, nes šis vis labiau linko prie režimo informacinės linijos. Kurį laiką jis dirbo laisvai samdomu žurnalistu keliuose nepriklausomuose televizijos kanaluose, taip pat Prahoje įsikūrusiame „Current Time“, kurį remia JAV vyriausybė. 2019 m. Rusijos valdžia paskelbė, kad iš užsienio finansuojamų organizacijų darbuotojai yra „užsienio agentai“, todėl jam teko nutraukti ryšius su „Current Time“. „Jaučiausi patekęs į aklavietę, – pasakojo man A. Lošakas. – Supratau, kad nebegalėsiu dirbti su Rusijos interneto platformomis.“
Naktį po serialo premjeros negalėdamas užmigti ir naršydamas užšifruotų žinučių programėlę „Telegram“ A. Lošakas staiga pamatė naujienas, kad prasidėjo invazija į Ukrainą. Jis puikiai suprato, ką tai reiškia tokiems nepriklausomiems žurnalistams kaip jis. „Mums nebeliko ateities“, – parašė jis.
A. Lošako žmona prodiuserė Ira, kartais dirbanti ir su jo filmais, jau seniai norėjo išvykti iš Rusijos, bet 40-mečiam A. Lošakui norėjosi įleisti šaknis. Pora augino penkerių sūnų ir A. Lošakas buvo ką tik radęs žemės sklypą, kuriame ketino pasistatyti namą. „Visą gyvenimą praleidau Maskvoje. Neplanavau išsikelti“, – sakė jis. Tačiau Vladimiro Putino invazija nepaliko kito pasirinkimo. Pasklido gandai, kad bus paskelbta visuotinė mobilizacija ir gali būti uždarytos sienos. Opozicijos aktyvistai ir nepriklausomi žurnalistai puikiai suprato, kuo jiems gali baigtis šis konfliktas.
Bilietai atsiėjo po 1000 JAV dolerių – 2021 m. tokia kelionė į abi puses nekainavo nė 300.
„Žmonės mano aplinkoje ėmė panikuoti“, – pasakojo A. Lošakas. Kai kurie iš savo telefonų ištrynė bet kokius politinės veiklos įrodymus ir išvyko į Suomiją ar Estiją. Buvo išpirkti visi bilietai į lėktuvus, skrendančius iš šalies. Kovo 2 d. vienas bičiulis A. Lošakui parašė, kad po trijų valandų į Armėniją kyla užsakytas lėktuvas. Bilietai atsiėjo po 1000 JAV dolerių – 2021 m. tokia kelionė į abi puses nekainavo nė 300. A. Lošakas jau buvo įsigijęs bilietą kitos dienos skrydžiui, bet viską atšaukė, į krepšį susimetė „pačius nereikalingiausius daiktus“ ir taksi automobiliu išlėkė į oro uostą. Vėliau paaiškėjo, kad sprendimas buvo lemtingas: kitos dienos skrydis dėl sankcijų buvo atšauktas.
A. Lošakas nuskrido į gerai pažįstamą Sakartvelo sostinę Tbilisį, kur jau buvo prisiglaudę nemažai Rusijos aktyvistų ir žurnalistų. Jam atvykus snigo ir draugai kartvelai juokavo, kad šaltį jie atsivežė iš Maskvos. Po 10 dienų atvyko Ira su sūnumi Borisu. Po savaitės A. Lošakas susirado butą, už kurį sumokėjo iš santaupų, atidėtų žemei pirkti. Svarbiausia, kad šalia buvo šeima. „Man labai pasisekė“, – sakė jis.
Manoma, kad nuo karo pradžios iš Rusijos išvyko mažiausiai 200 tūkst. žmonių: menininkai ir žurnalistai, bijantys persekiojimo dėl pažiūrų, turtingi gyventojai, norintys išvengti sankcijų ar šaukimo į kariuomenę, tarptautinių bendrovių darbuotojai. Nemažai jų vyksta į Sakartvelą ir Armėniją, nes rusams čia nereikia vizų, dažniausiai su vietos gyventojais galima susikalbėti rusiškai, o gyventi ten pigiau nei Europoje ar Šiaurės Amerikoje.
2008 m. Rusija įsiveržė į Sakartvelą ir tebelaiko karines pajėgas dviejuose separatistiniuose regionuose. Dėl to daugumos kartvelų požiūris į Rusiją yra griežtai neigiamas: Tbilisyje solidariai iškelta Ukrainos vėliava. Tačiau vyriausybės pozicija miglotesnė. Daugelis kartvelų mano, kad valdžioje sėdi neaiškaus magnato Bidzinos Ivanišvilio, kadaise ėjusio ministro pirmininko pareigas, marionetės. Mano kalbinti kartvelai nerimauja, kad partijos „Kartveliškoji svajonė“ vadovaujama vyriausybė vis dažniau gauna nurodymus iš Maskvos. Ji atsisakė oficialiai pasmerkti Rusijos invaziją į Ukrainą ar prisijungti prie tarptautinių sankcijų Maskvai. Kai kuriems rusų aktyvistams neleista atvykti į šalį.
ShutterstockNuo karo pradžios į Sakartvelą atvyko dešimtys tūkstančių rusų. Ira Wolf pasivadinusi anarchistė pasakojo, kad oro uoste prie pasienio kontrolės posto stovėjo sukaustyta baimės ir stengėsi nemirksėti. Jai ant akių vokų buvo ištatuiruoti žodžiai „KARUI – NE“, kuriuos ji bandė užmaskuoti sodriais akių šešėliais. Kai kurie atvykėliai Tbilisyje atidarė barų ir klubų, kiti prisijungė prie humanitarinių organizacijų, teikiančių pagalbą ukrainiečiams. Aktyvistai būrėsi aplink Laisvosios Rusijos fondą, 2014 m. Vašingtone įkurtą nevyriausybinę organizaciją, siekiančią skatinti demokratiją Rusijoje. Kai su jais bendravau, pirminis persikėlimo sukrėtimas jau buvo atslūgęs ir jie atrodė išsekę. Viena aktyvistė man pasakė: „Neįmanoma nieko planuoti. Niekas neaišku. Jaučiuosi visiškai perdegusi.“ Jie nerimavo dėl pinigų ir gyvenamosios vietos. Bet visų pirma svarstė, kaip toliau kovoti prieš V. Putiną iš tremties.
Laisvosios Rusijos fondo Tbilisyje koordinatorius Antonas Michalčiukas pabėgo iš Sibiro 2019 m., kai jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl darbo uždraustoje nevyriausybinėje organizacijoje. Jis užsiauginęs šviesius riestus ūsus ir atrodo rimtas. Prasidėjus karui policija atliko kratas jo tėvų ir draugės butuose Rusijoje, o draugai buvo kviečiami į apklausas. A. Michalčiukas apskaičiavo, kad šiuo metu Sakartvele yra apie 1500 rusų aktyvistų. Dabar „Laisvoji Rusija“ organizuoja konferencijas ir demonstracijas prieš karą. Vienoje biuro pusėje palinkę prie nešiojamųjų kompiuterių sėdėjo Rusijos opozicinės partijos savivaldybės tarybos narys, įkalintiems aktyvistams atstovaujantis advokatas ir Kremlių kritikuojantis tinklaraštininkas. Šalia vyko paskaita apie tai, kaip finansuoti aktyvizmą kriptovaliutomis.
Kovo mėnesį plūstelėjus rusų tremtiniams Tbilisyje šoktelėjo būsto nuomos kainos. Pavieniais atvejais kartvelai kavinėse ar prekybos centruose apšaukė ar apspjaudė rusakalbius (mažiausiai vieną kartą paaiškėjo, kad nukentėjusieji buvo ukrainiečiai). Tačiau apskritai atvykėlius ir juos priėmusius šalies gyventojus vienijo priešiškumas V. Putino režimui.
Vieną sekmadienio popietę nuėjau į atvirų durų dieną, kurią surengė organizacija „Emigration for Action“, kurią tremtiniai aktyvistai įsteigė norėdami surinkti pinigų ukrainiečių pabėgėliams organizuodami visuomeninius renginius rusams. Po plakatu „Paremk pasidarydamas tatuiruotę“ pseudonimu Vika Oceansburning pasivadinusi jauna muzikantė fuksijų spalvos plaukais ir rausvais akių šešėliais ant riešo išsitatuiravo žodį NUSIBODO.
„Kas tau taip nusibodo?“ – paklausiau jos.
„Nusibodo visa ši nesąmonė.“
Sankt Peterburge ji kone kasdien vaikščiojo į antikarinius protestus, bet į gatves išeidavo vos keli šimtai žmonių. Kovo viduryje jos draugė buvo sulaikyta ir apkaltinta tuo, kad parduotuvėse „vietoj etikečių kaišiojo lapelius su akivaizdžiai melaginga informacija apie Rusijos karines pajėgas“. Prokurorai siūlo jai skirti 10 metų nelaisvės.
Rusai tremtyje – jokia naujiena. Po bolševikų revoliucijos iš šalies teko bėgti caro rėmėjams. Valdant Stalinui ir jo įpėdiniams buvo tremiami disidentai.
Tikrovėje Vika Oceansburning švelnesnė, nei byloja jos nuožmus vardas (liet. liepsnojantys vandenynai). Ji ilgėjosi motinos ir svarstė, ar dar kada nors ją pamatys. Iš Rusijos mergina išvyko pirmą kartą. „Man patinka ši šalis, – kalbėjo ji apie Sakartvelą. – Čia jaučiuosi laisva. Gyventojai gerbia mane ir mano teises. Tai neįtikėtina. Nebijau policijos.“ Ant jos palaidinės mažomis raidėmis užrašyta „Šiknon Putiną“ ir „Šiknon karą“. „Sankt Peterburge už tokius marškinėlius mane pasodintų į kalėjimą“, – sakė ji.
ShutterstockKitos aktyvistės pasiteiravau, kaip ji jaučiasi būdama rusė? Mergina susimąstė. „Pats sunkiausias klausimas, – galiausiai atsakė ji. – Jaučiuosi kaip vokietė praėjusio amžiaus ketvirtajame ar penktajame dešimtmetyje. Tavo šalis pradeda karą, bet tu stengiesi iš paskutiniųjų su tuo kovoti. Negali to sustabdyti, bet vis tiek už tai atsakingas kiekvienas rusas. Mes turime prisiimti tą atsakomybę.“
A. Lošakas – drovus, švelnaus balso ir nuolankios šypsenos. „Jis kalba rusiškai kaip F. Dostojevskis, – pabrėžė mano vertėja. – Išbaigtais ir eruditiškais sakiniais.“ Atvykęs į Tbilisį, A. Lošakas atsidūrė tarp draugų ir kolegų iš paskutinių nepriklausomos žiniasklaidos likučių Rusijoje. Gimtinėje jie nebegalėjo dirbti dėl naujojo įstatymo, pagal kurį skiriama baudžiamoji atsakomybė vien už tai, kad Rusijos „specialiąją operaciją“ Ukrainoje pavadini karu.
Iš pradžių A. Lošakas planavo vykti į Odesą, Ukrainos uostamiestį Juodosios jūros pakrantėje. Tai buvo jo tėvo gimtinė, kurioje jis praleido daug laimingų vasarų. Tačiau su rusišku pasu tai buvo neįmanoma. Vietoj to jis ėmėsi dokumentuoti Rusijos visuomenės susiskaldymą tarp V. Putino priešininkų ir šalininkų.
Ši takoskyra išryškėjo 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus remti separatistinius judėjimus Donbaso regione rytinėje Ukrainos dalyje. Vieni rusai didžiavosi, kad šalis „susigrąžino“ Krymą, kiti okupaciją laikė nusikaltimu. „Žmonės liovėsi suprasti vieni kitus“, – sakė A. Lošakas. Neseniai prasidėjusi invazija gerokai pagilino šį susiskaldymą – net šeimose ir tarp draugų. „Tokių istorijų girdžiu iš visų pusių, – pasakojo jis man. – „Nebegaliu gyventi su savo vaikinu ar mergina“ arba „Nebekalbu su mama“.“
A. Lošakas vėl susisiekė su „Current Time TV“ ir rado prodiuserių bendrovę Rusijoje, kuri sutiko su juo dirbti su sąlyga, kad jo tapatybė išliks paslaptyje. Režisierius filmavo per atstumą: interviu imdavo internetu iš Tbilisio. Slapyvardžiais pasivadino beveik visi projekto dalyviai. Atskleisti savo tapatybes sutiko tik du operatoriai: vienas Tbilisyje, kitas Maskvoje. A. Lošakas juokėsi, kad tas maskvietis – „tikras pamišėlis“.
ScanpixDokumentinis filmas „Nutrūkę ryšiai“ buvo pristatytas internete birželio 19 d. (subtitruotą jo versiją galima rasti „YouTube“ platformoje). Jame pediatrė pasakoja, kad žiūrėdama vaizdo įrašus apie Rusijos puolimą prieš Kyjivą jautė gėdą ir kaltę, o jos motina tvirtina: „Tikiu viskuo, ką daro mūsų prezidentas.“ Bombarduojamame Charkive gyvenanti mergina nesupranta, kodėl Novorosijsko mieste įsikūręs brolis nepripažįsta, kad Rusija puola civilius gyventojus. (Vėliau tas brolis pareiškė A. Lošakui, kad filmas jam šlykštus.) Gyvendami atskiruose to paties buto kambariuose vyras su žmona ginčijasi dėl priešingų požiūrių į karą. Vienas pensininkas kritikuoja V. Putiną, bet palaiko karą, nes „Amerika nori sunaikinti ir Ukrainą, ir Rusiją“.
Dokumentiniame filme jaudinančiai perteikta kančia, kurią kelia šie nesutarimai. Pro nusivylimo ir pykčio plyšius šmėkščioja meilė. Viena motina nerimauja, kad jos dukra liks gyventi toli, Vakaruose, nes nekenčia valdžios. Kita nerimauja, kad dukrai nutiks kas nors negera („ji visada buvo maištininkė“), ir palaiko ryšį, nors kiti šeimos nariai nutraukė saitus.
A. Lošakas norėjo filmą užbaigti optimistiškai. Jį nudžiugino viena filmo veikėja, psichologė Nataša: moteriai atrodė, kad pasitelkus žmonių gelbėjimo iš sektų metodus jai pagaliau pavyko įtikinti motiną kritiškiau pažvelgti į savo nepajudinamą paramą V. Putinui. Vis dėlto A. Lošako pakalbinta motina atkirto: „Taip, ji bando mane apdoroti, bet visiškai manęs neįtikina.“
Be to, sunku ką nors pakeisti per atstumą. „Man pavyko nufilmuoti šį filmą nuotoliniu būdu, bet nemanau, kad pavyktų ir vėl taip įgyvendinti kokį nors projektą apie rusus Rusijoje, – sakė A. Lošakas. – Aš esu žurnalistas ir dokumentinių filmų režisierius. Dirbu realioje aplinkoje. O dabar esu atskirtas nuo savo aplinkos, ir tai sunku.“
Rusai tremtyje – jokia naujiena. Po bolševikų revoliucijos iš šalies teko bėgti caro rėmėjams. Valdant Stalinui ir jo įpėdiniams buvo tremiami disidentai. Paklausiau A. Lošako, ar jis ima pavyzdį iš kokių nors ankstesnių tremtinių, turėdamas galvoje tokius rašytojus kaip Aleksandras Solženicynas ir Vladimiras Nabokovas. A. Lošakas akimirką užvertė akis į dangų. „Tiesą sakant, dar nesuvokiu, kas atsitiko, nesuvokiu šios situacijos siaubo, – pasakė jis. – Viskas per daug šviežia. Panašiai jaučiausi mirus tėvui. Tik praėjus trims mėnesiams po jo mirties supratau, kad niekada nebegalėsiu su juo pasikalbėti.“ Paskui pridūrė: „Nutraukti ryšius su savo šalimi tolygu mirčiai. Tikiuosi, kad tai nėra negrįžtama.“
Wendellis Steavensonas rašė apie posovietinį Sakartvelą, Irako karą ir Egipto revoliuciją.
BEREKLAMOS:
