ScanpixVakarų investuotojai seka paskui Kiniją, kuri žengė pirma
Padūmavę tranzito centrai – apie juos rašiusiam Grahamui Greene’ui būtų patikęs Džibutis. Pro šį nedidelį lopinėlį Afrikos šiaurės rytuose plaukia trečdalis pasaulio laivybos srautų. Šalies sostinėje, sakytumei, susigrūdęs visas pasaulis. Pakrantėje susibūrusios prancūzų, italų, japonų karinės bazės. Greta oro uosto – anksčiau Prancūzijos svetimšalių legionui priklausęs „Camp Lemonnier“, kur šiandien įsikūrusi vienintelė nuolatinė JAV karinė bazė Afrikoje. Tolėliau į šiaurės vakarus pirmąją nuolatinę karinę bazę įsteigė Kinija. Netrukus pradės veikti indų ir britų ambasados. Po kelių savaičių „Türkiye Diyanet“ fondas mieste atidarys didžiausią mečetę Afrikos rytuose; muedzinui nebus lengva perrėkti virš galvos griaudžiančius naikintuvus.
Įlipus į minaretą matyti Kinija. Ne dėl to, kad minaretas siekia orbitą, tiesiog daug Kinijos yra tiesiai po nosimi. Džibutis – maža šalis, bet turi daugiafunkcį uostą, su Etiopija jungiantį geležinkelį ir užgimstančią laisvosios prekybos zoną, kuri, ją baigus, bus didžiausia Afrikoje. Viską pastatė valstybinės Kinijos įmonės, bent iš dalies ir valdančios objektus. Užsukęs į uostą šių eilučių autorius pamoja jūreiviams, stovintiems Kinijos karinio jūrų laivyno laive, kuris prišvartuotas greta ukrainietiškų grūdų pilno krovininio laivo. Pamačius jų žvilgsnius kyla klausimas, kaip mandarinų kalba „panieka“.
Konsultacijų bendrovės „McKinsey“ duomenimis, šiandien Afrikos žemyne veikia 10 tūkst. Kinijos įmonių. Didžiulės šios šalies investicijos paskatino pavyzdžiu sekti kitas valstybes, ypač Indiją. O Kinija keičia ryšių pobūdį, ekonominius kontaktus vis dažniau maino į politinius ir karinius. Ir čia ja bando sekti kitos šalys, pavyzdžiui, Turkija ir Rusija. Alexas Vinesas iš Londono idėjų kalvės „Chatham House“ kalba apie „naujas grumtynes dėl Afrikos“.
