ScanpixKartais politikai atsako teigiamai, bet tai, ką turi omenyje, priklauso nuo šalies
Virš turtingojo pasaulio pakibo nevaldomumo šmėkla. „Kilo rimtas pavojus, kad Italijos bus nebeįmanoma valdyti“, – 2017 m. pareiškė tuometis šalies ministras pirmininkas Matteo Renzi. „Ispanijos bus neįmanoma valdyti, kol jie nepripažins Katalonijoje kilusios politinės problemos“, – vasarį prognozavo Katalonijos regioninės vyriausybės atstovė spaudai (o netrukus buvo sustabdyta tos vyriausybės veikla). Emmanuelis Macronas, kuriam valdyti reiškia reformuoti, įspėjo, kad „Prancūzija nėra reformoms pasiduodanti šalis“, o jo žodžiai dvelkė dvasia generolo Charles’io de Gaulle’io, kartą paklaususio, kaip galima valdyti tautą, kuri gamina 246 rūšių sūrį.
Turtingų šalių politiniame kraštovaizdyje neįprastai daug chaoso ir sumaišties. Prahoje didesnių demonstracijų nebuvo nuo komunizmo nuvertimo. Daugiau kaip ketvirtis šiuo metu dirbančių Europos šalių parlamentų išrinkti surengus pirmalaikius rinkimus. Parlamentų motina, Jungtinė Karalystė, įjunko į džiną. Nuomonių apklausos visur rodo, kad daugėja žmonių, kuriems atsibodo demokratinės plonybės ir norisi tvirtos rankos.
Bet protestai ir silpnos vyriausybės nereiškia, kad valstybė tapo nevaldoma. Be to, perfrazuojant Levą Tolstojų, kiekviena nesuvaldoma šalis yra nesuvaldoma savaip. Italijos, Ispanijos, Jungtinės Karalystės problemos skiriasi. Tad ką reiškia nevaldomumas demokratinių valstybių kontekste, jei apskritai ką nors reiškia? O jei tai problema, ar dabar ji aštresnė nei netolimoje praeityje?
