ScanpixPagaliau Europa suprato turinti ekonominio augimo problemą. Irgi mat. Ar dabar ji gali rasti sprendimą? Buvusio Europos Centrinio Banko vadovo ir Italijos ministro pirmininko Mario Draghi, laikomo neoficialiu vyriausiuoju žemyno technokratu, rugsėjo 9-ąją paskelbta ataskaita kaip tik ir bandoma tai daryti. Beveik 400 puslapių dokumente M. Draghi pristato planą, kaip pertvarkyti Europos ekonomiką. Neseniai perrinkta Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen nusiteikusi pasinaudoti jo patarimu. Net bendrovių „Tesla“ ir „X“ savininkas Elonas Muskas, dažnai oponuojantis ES, plojo jo „kritikai“.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tai dar viena ataskaita. Prieš tai buvo kita su bendrosios rinkos analize, kurią balandį paskelbė Enrico Letta, kitas buvęs Italijos ministras pirmininkas. Abiejų dėmesio centre – kaip padidinti Europos konkurencingumą. Autoriai nori skatinti inovacijas, didinti finansavimą rizikingesniems sumanymams ir išnaudoti Europos mastą suburiant fragmentuotas rinkas. Trumpai tariant, jie nori, kad Europa būtų šiek tiek europietiškesnė, ir tai bent tose srityse yra pageidautina. Keliami tokie klausimai: ar šalys turės noro matyti integraciją tokiuose jautraus pobūdžio sektoriuose kaip gynyba? Ar joms pavyks įveikti savimeilę nedidelių skirtumų srityje? Ar jos turės noro skirti reikiamas pinigų sumas?
Nors Europa senokai mažiau pasiturinti nei JAV, paprastai jos gyventojai dėl to per daug nesijaudino. Amerikiečiai turėjo per daug ginklų, o europiečiai – coq au vin. Bet kaip su būtinybės neatidėlioti gaida rašo M. Draghi, pasaulis aplink Europą pasikeitė, todėl augimo ir inovacijų trūkumas žemyne kelia pavojų jo gyvenimo būdui. „ES pasiekė tašką, kai nesiėmus veiksmų jai teks aukoti gerovę, aplinką arba laisvę“, – kviestiniame „The Economist“ straipsnyje rašo M. Draghi.
M. Draghi argumentą sustiprina įvairios permainos, įskaitant tai, kad likęs pasaulis nebežaidžia pagal tai, ką ES laiko taisyklėmis. Su JAV ir Kinija priešakyje šalys taiko protekcionistinę politiką, bandydamos suteikti savoms įmonėms pranašumą. Europa būgštauja, kad ekonomiškai pralaimės, jei jos įmonės negalės konkuruoti. Taip pat kyla pavojus tapti priklausomai nuo užsienio tiekimo grandinių, kur nori dominuoti Kinija, pavyzdžiui, retųjų mineralų srityje, arba kokia būsima JAV administracija gali vieną dieną apriboti prieigą, galbūt kilus krizei, pavyzdžiui, dėl pažangių technologijų.
Kita problema, kad Europos smukimas darosi skausmingesnis. 1995 m. Europos našumas sudarė 95 proc. JAV, o šiandien nesiekia 80 proc. Gana rimtas atotrūkis, kad pastebėtų atostogautojai. Dabar atrodo, kad priešakinių technologijų srityje, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto, Europa neišvengiamai dar labiau atsiliks. O šiai technologijai plintant į vis naujus sektorius (prisiminkime savavaldžius automobilius), Europos potencialas kurti inovacijas dar labiau sumenks. Dėl brangokos energijos ateityje bus dar sunkiau privilioti pažangiausias įmones.
M. Draghi ataskaitą palankiai priėmė Europos įtakingieji ir mąstytojai ir ji bus populiari, kol ateis metas ją įgyvendinti.
Negana to, Europos nesugebėjimas pasinaudoti turimu mastu tampa rimtesne problema, kitoms šalims iš savo dydžio išspaudžiant viską, ką gali. „Devintąjį dešimtmetį, kai formavosi bendroji rinka, Italijos ūkis buvo maždaug tokio dydžio kaip Kinijos ir Indijos kartu“, – pabrėžia E. Letta. Neatrodė, kad labai svarbu, ar tokie sektoriai kaip gynyba, energetika, finansai ir telekomunikacijos yra nacionaliniai. Šiandien viskas kitaip.
Ko gali imtis Europa? M. Draghi pagrindinį dėmesį skiria inovacijoms skatinti teigdamas, kad tai turėtų būti „įrankis, kurio griebiamasi pirmiausia“. Kad tai įvyktų, šalims, jo teigimu, reikės sujungti sprendimų dėl mokslinių tyrimų priėmimą ir finansavimą, taip pat susitarti didinti išlaidas. M. Draghi pasisako už tai, kad reikia sukurti Europos pažangių tiriamųjų projektų agentūras (ARPAs), remiantis garsiąja amerikiečių įstaiga tokiu pat pavadinimu, daug prisidėjusia prie technologijų kūrimo, įskaitant GPS ir internetą. Be to, jis nori, kad „pasaulinio lygio tyrimų institucijos“ būtų gausiai finansuojamos konkursine tvarka.
Taip pat reikia remti rizikuojančiuosius. Finansavimą iš bankų nesunku gauti jau įsitvirtinusioms įmonėms, turinčioms turto užstatui ir pajamų mokėti paskolai ir palūkanoms. Jaunesnėms įmonėms, neturinčioms nei vieno, nei kito ir neaiškias perspektyvas, toks variantas nėra pats tinkamiausias. Nepaisant to, Europoje bankams tenka trys ketvirčiai įmonių skolinimosi, palyginti su vos ketvirčiu JAV. Todėl abu buvę ministrai pirmininkai sutaria, kad augti būtinos gilesnės ir likvidesnės kapitalo rinkos, ir jiems vis plačiau atliepia tiek šalių, tiek įmonių vadovai. „Žaliasis susitarimas neveiks be kapitalo rinkų sąjungos“, – sakė „Deutsche Bank“ vadovas Christianas Sewingas.
Kad pavyktų sukurti tokią sąjungą, reikia įveikti fragmentaciją, pavyzdžiui, 27 skirtingus nemokumo traktavimus. Kartu reikia pereiti nuo nekaupiamųjų valstybinių pensijų sistemų prie daugiau kaupimo apimančių, rinka pagrįstų programų. Pasak idėjų kalvės „New Financial“, pensijų turtas lygus tik 32 proc. Europos BVP, o JAV atveju – 173 proc. „Turi pasikeisti mūsų kultūra, kalbant apie tai, kaip finansuojame verslą, prisimenant, kiek investicijų reikia. Šiuo atžvilgiu mums Europoje reikia keisti ir reguliavimą, kad būtų galima finansuoti augimą“, – teigė Ch. Sewingas. M. Draghi siūlo sukurti europinę kapitalo rinkų priežiūros tarnybą, panašią į JAV vertybinių popierių ir biržų komisiją.
Kalbėdamas apie reguliavimą platesne prasme, M. Draghi stengiasi neginčyti fundamentalios ekonominės įžvalgos, kad konkurencija – pats tikriausias būdas skatini inovacijas. Bet primena apie technologijų ir rinkų permainas teigdamas, kad reguliuotojams reikia geresnių darbuotojų, greičiau suktis ir būti pasiruošusiems atsižvelgti į poveikį būsimoms inovacijoms ir tiekimo grandinių atsparumui. Gal, pavyzdžiui, 2019 m. reikėjo leisti susijungti Europos traukinių gamintojoms „Alstom“ ir „Siemens“, kad galėtų geriau konkuruoti su kinų įmonėmis. Jis taip pat Europoje nori mažiau fragmentuotos ir labiau į bendrus žemyno interesus sutelktos valstybinės paramos.
Nors Europa senokai mažiau pasiturinti nei JAV, paprastai jos gyventojai dėl to per daug nesijaudino.
Čiuku, čiuku!
M. Draghi ataskaitą palankiai priėmė Europos įtakingieji ir mąstytojai ir ji bus populiari, kol ateis metas ją įgyvendinti. Imkime, atrodytų, nekontroversišką sritį – konkursinį tiriamųjų institutų finansavimo procesą. Vokietija panašią programą pradėjo pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje. Bet kai diduma pinigų atsidūrė dviejose klestinčiose pietinėse žemėse, programą pakoregavo, kad naudos gautų visi regionai. JAV ARPA klestėjo, nes nebuvo popierizmo. Sunku įsivaizduoti, kad Europos šalių vyriausybės įveiks savo instinktus bet kuriuo iš minėtųjų atvejų.
Daugeliui M. Draghi planų, pavyzdžiui, bendrai kapitalo rinkų priežiūros tarnybai, taip pat reikia perimti kažkiek galių iš nacionalinių vyriausybių, kurioms patinka svarbiausias savo šalių įmones turėti savo įtakoje. „Kiekvienas vyriausybės vadovas nori, kad kilus krizei galėtų lengvai pasiekti nacionalinių energetikos bendrovių, bankų ar telekomunikacijų įmonių vadovus“, – sakė E. Letta. Rugsėjo 11-ąją antras iš didžiausių Italijos bankų „UniCredit“ pranešė surinkęs 9 proc. antro iš didžiausių Vokietijos bankų „Commerzbank“ akcijų paketą ir kad sieks surinkti didesnį. Ar Vokietija leis susijungti, jei būtų toks bandymas, patikrins, ar viršų paims europietiški ar nacionaliniai instinktai.
Analizuodamas atskirus sektorius M. Draghi mielai sukurtų europines rinkas ten, kur tokių dar nėra. Antai jis nori lengvesnio telekomunikacijų bendrovių susijungimo, taip skatinant investicijas. Bet kadenciją baigianti ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager griežtai nusistačiusi prieš tokią idėją. „Telekomunikacijos turbūt blogiausias masto poreikio pavyzdys“, – sakė Zachas Meyersas iš Europos reformų centro. Mažiau operatorių iš esmės reikštų didesnes kainas ir blogesnę kokybę, o ne daugiau investicijų.
*****susije*****
Panašiai ir planai pertvarkyti konkurencijos taisykles rūpinantis suverenumu ar atsparumu gali padrąsinti ne tuos žmones, kuriuos reikia. Be to, M. Draghi per mažai analizuoja, kodėl į rinką labiau orientuotose valstybėse, pavyzdžiui, Nyderlanduose ir Šiaurės šalyse, mažose net Europos standartais, netrūksta inovatyvių technologijų įmonių. Arba kodėl Vokietijoje, pagaliau liberalizavusioje planavimo režimą, atsinaujinančioji energija įsibėgi be Europos pagalbos.
Reikia nepamiršti ir pinigų. Komisijos skaičiavimu, norint įgyvendinti M. Draghi planus, per metus papildomai reikėtų 750–800 mlrd. eurų išlaidų, investicijų dalį nuo Europos BVP padidinant nuo 22 iki 27 proc.; būtų beprecedentis didėjimas, kai ne vieną dešimtmetį dalis mažėjo. Jei praeitis rodiklis, keturis penktadalius turėtų parūpinti privatus sektorius, o to nebus, net jei kapitalo rinkų sąjunga būtų nepaprastai sėkminga.
Lieka ES išlaidų finansavimas iš paskolų. M. Draghi sako, kad tai būtų naudinga, bet neskuba raginti iš karto taip daryti. Jis žino, kad šiaurinių Europos šalių vadovai neturi daug noro dar įsiskolinti. „Kaip niekada anksčiau mūsų šalių mastas atrodo toks mažas ir nepakankamas pagal iššūkių dydį“, – rašo M. Draghi. Ir jis teisus. Dabar jo laukia daug sunkesnis darbas, nei analizuoti tas problemas. Jam reikia įtikinti šalių vyriausybes užleisti galias.
