Menininkas ir aktyvistas Ai Weiwei teigia, kad šiuolaikinį meną pagadino pasaulinis kapitalizmas ir jam vėl reikia atrasti socialinį tikslą.
Šiuolaikinė kultūra, turiu omenyje po pramonės perversmo atsiradusius paveikslus, skulptūrą, audiovizualines medijas, literatūrą ir poeziją, turi epochos ženklą. Per 200 pastarųjų metų fundamentalios gamybos permainos ir pabrėžiamas pelno siekis pakeitė ekonomiką, politiką ir kultūrą. Įvyko didžiulis, į jokius ikitolinius įvykius nepanašus šuolis, įspūdingai išplėtęs žmonijos galimybes ir atvedęs prie pasaulinių turto ir raidos skirtumų. Galingos Europos ir Šiaurės Amerikos tautos plėšė kitas pasaulio dalis. Pasibaigus Šaltajam karui susiformavo nauja globalizacijos struktūra, propaguojama Vakarų, jų politinių organų ir monopolistinių korporacijų. Politiniame ir kultūros diskurse vyrauja poreikis gauti pelno. Atrodo, kad nebeegzistuoja anksčiau teritorijas skyrusios nacionalinės ribos.
Visa tai atsispindi mūsų laikų kultūroje. Ji per daug veikiama įmonių, kurioms labiausiai rūpi pelnas, turinčių neproporcingai didelę galią mūsų ekonomikos ir politikos struktūroms, švietimui ir medijoms. Visa persmelkiantis jų poveikis pasireiškia visuomenei sprendžiant apie vertybes, estetiniame švietime ir filosofijoje. Kultūrinį klimatą taip pat lemia Vakarų kapitalizmo struktūra ir susijusios demokratijos, laisvės ir dalinės socializmo dozės sampratos. Sudaryta išbaigta sistema, kuri aprėpia viską nuo tokiomis sąlygomis formuojamos estetikos iki kultūrinio švietimo, meno kritikos ir galerijų bei muziejų kuravimo procesų, ir iki tos akimirkos, kai meno kūriniai galiausiai įsipina į Vakarų meno istorijos pasakojimą. Visais atžvilgiais toji sistema atspindi kapitalizmo vertybes ir estetines tendencijas.
Jai būdinga kapitalizmo karštai propaguojama individo laisvė, jo skatinamas vadinamasis kūrybiškumas ir nevaržomos asmeninės raidos idealizavimas. Jos simptomai matyti triuškinančioje tendencijoje vertinti meną tik per komercinę prizmę, apleidus dvasinius klausimus dėl siekio kaupti turtą. Kartu ignoruojama socialinė neteisybė, regionų nelygybė, silpnųjų išnaudojimas ir netvarus gamtos išteklių naudojimas. Vengdamas tokių klausimų, šiuolaikinis menas tapo elementaria pramogų forma, atitrūkusia nuo dvasinio gyvenimo. Pakenkta meno galiai formuoti savimonę ir padėti suprasti tapatybę. Perspektyvos niūrios.
