ScanpixKad ir kaip Kinija, Rusija ir kitos neliberalios valstybės stengiasi tuos dantis išrauti
Koblence, Vokietijoje, kur susilieja Reino ir Mozelio upės, už skaidrios plastikinės pertvaros sėdintis pliktelėjęs veikėjas atrodo silpnas ir nekaltas. Bet išvaizda gali apgauti. Anwarui Raslanui 57-eri. Jis – buvęs Sirijos policininkas, kaltinamas daugiau kaip 4 tūkst. žmonių kankinimu ir mažiausiai 58 nužudymu 2011–2012 m., kai Sirijos diktatorius Basharas Al Assadas ėmėsi malšinti iš pradžių taikias demonstracijas, kurios prasidėjus Arabų pavasariui supurtė jo režimą.
A. Raslanas atsidūrė teisme, nes, kaip pats įsitikinęs, padarė klaidą. 2012 m., susipykęs su režimu, jis prisijungė prie Sirijos pabėgėlių, kurie galiausiai atsidūrė Vokietijoje, kur vyras jautėsi patogiai įsikūręs su šeima Berlyno priemiestyje, kol netyčia buvo pastebėtas vienos galimų aukų – ji pranešė žmogaus teisių grupei. Paskatintos NVO, o ypač Berlyne veikiančio Europos konstitucionalizmo ir žmogaus teisių centro (ECCHR), Vokietijos teisminės institucijos pritaikė universalios jurisdikcijos principą, kuriuo remiantis bet kurią pilietybę turintys žmogaus teisių pažeidėjai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn bet kurioje šalyje, nepriklausomai nuo to, kur padaryti nusikaltimai. A. Raslanas suimtas 2019 m. Jo teismas Koblence prasidėjo 2020-ųjų balandį ir gali trukti ilgiau kaip metus.
Penki Vokietijos teisėjai išklausys daugybę liudytojų. Gali būti parodyta tūkstančiai vieno Sirijos karinio fotografo surinktų nuotraukų. Duobkasys papasakojo, kaip atrodė šimtai į masinius kapus sumestų kūnų, dažnai suluošintų pastato, kuriame esą dirbo A. Raslanas, požemiuose. Teisme vardijami kankinimai, įskaitant elektrošoką, lupamus nagus, plakimą laidais ir rimbais, pakabinimą žemyn galva, laistymą šaltu vandeniu ir žaginimą – niekas nebuvo per žiauru.
