Šiandien turtingose šalyse vaikams daug dažniau diagnozuojamas autizmas. Kodėl? Ir kaip jiems padėti gyventi visavertį gyvenimą?
Šešias valandas per dieną Sörenas Schindleris praleidžia vienas, tyloje, tarp baltų konferencijų salės sienų Miunchene. Jis rašo programą, kuri valdys internetinę paslaugą, užsakytą „HypoVereinsbank“, vienos didžiausių Vokietijos finansų įstaigų. Čia jam patinka labiau nei ankstesnėje darbo vietoje – atvirojo plano biure, kur jis jautėsi nuolat atakuojamas telefonų skambėjimo, klaviatūrų barškėjimo ir kolegų plepėjimo. „Darbas tokioje triukšmingoje aplinkoje mane vargino“, – sakė S. Schindleris. Jam diagnozuotas Aspergerio sindromas, tam tikros formos autizmas.
Atrodo, kad per pastarąją pusę amžiaus tokia kaip S. Schindlerio būklė labiau paplito. Pirmą kartą nustatytas 1949 m., autizmas daug dešimtmečių nebuvo sistemingiau tiriamas. Vienas pirmųjų tyrimų atliktas 1970 m. ir nustatyta, kad JAV autizmas būdingas vienam iš 14 tūkst. vaikų. Nuo 2000 m. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai duomenis renka reguliariai. Nuo tada aštuonmečių, kuriems diagnozuojamas vienos ar kitos formos autizmas, dalis išaugo daugiau kaip dvigubai ir siekia vieną iš 68, arba 15 iš 1 tūkst. Pietų Korėjoje neseniai atliktas pirmas pasaulyje tyrimas, kai neapsiribota tam tikra imtimi ir ištirti visi mokyklinio amžiaus vaikai. Paaiškėjo nerimą keliantys skaičiai: tarp 7–12 metų vaikų vienam iš 38 nustatytas vienokio ar kitokio laipsnio autizmas.
Autizmas – tai sudėtinga smegenų būklė, apimanti labai įvairius simptomus. Pavyzdžiui, žmogus gali nejaukiai jaustis kitų draugijoje, itin jautriai reaguoti į garsus, prisilietimus, skonius, kvapus ir šviesą, maniakiškai kuo nors domėtis. Mažiausiai ketvirtis autistiškų vaikų nekalba, nors, kai kurių tyrimų duomenimis, tokių dalis yra didesnė. Kitoje skalės pusėje – vidutinio arba aukšto intelekto žmonės, galintys gyventi palyginti normaliai. Garsus pavyzdys – Kanados komikas Danas Aykroydas.
