Vaikus iš užsienio įsivaikina mažiau šeimų
Prieš dešimtmetį Gvatemalos viešbučiuose būriuodavosi šviesaus gymio užsieniečiai su tamsaus gymio mažyliais. Šioje šalyje amerikiečiai įsivaikindavo kone tiek pat vaikų kiek Kinijoje, nors abiejų valstybių gyventojų skaičius skiriasi šimteriopai. 1996–2008 m. užsieniečiai auginti pasiėmė daugiau nei 30 tūkst. vaikų iš Gvatemalos, 2007-aisiais tai sudarė beveik vieną iš 100 kūdikių. Šalies sostinės Gvatemalos viešbučiuose net buvo atskiri aukštai vaikų priežiūrai ir notarų biurams. „Vienos valstybės eksportuoja bananus, – sakė įvaikinimo srityje dirbęs teisininkas Fernando Linaresas Beltranena. – Mes eksportavome kūdikius.“
Įvaikinimo verslas Gvatemaloje įsibėgėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai dėl pilietinio karo šimtai tūkstančių žmonių, įskaitant daugybę vaikų, liko be namų. 1977 m. priėmus įstatymą, leidžiantį notarams supaprastinti įvaikinimo procedūrą, susiformavo nekontroliuojama verslo šaka. 1996 m. pasibaigus karui, įsivaikinančių užsieniečių skaičius šovė aukštyn. Amerikiečiai ir europiečiai graibstė tariamus našlaičius, nežinodami, kad dažnas buvo atplėštas nuo šeimos.
XXI a. pradžioje šalies įvaikinimo „tiekimo grandinėje“ dirbo tūkstančiai žmonių. Nusikaltėliai grobė arba pirko mažylius, prižiūrėtojai maitino juos vaikiškų lovelių prigrūstuose „penėjimo namuose“, notarai ir teisininkai už solidžias sumas tvarkė dokumentus, o skurstančioms moterims buvo mokama, kad jos vis pastotų. „Dauguma kūdikių, kuriuos pasiimdavo užsieniečiai, buvo „gaminami“ siekiant įvaikinti“, – teigė Rudy Zepeda iš Gvatemalos nacionalinės įvaikinimo tarybos. Pranešimai apie pagrobtus kūdikius buvo ignoruojami. „Žmonės tikėjosi, kad valstybė padės, bet ji pati bendrininkavo“, – aiškino istorikė Laura Briggs iš Masačusetso universiteto. 1997-aisiais amerikiečių įsivaikintų kūdikių skaičius nesiekė tūkstančio, o po dešimties metų išaugo penkiskart.
