ScanpixDideliame skurde gyvenančių žmonių skaičius nuolat mažėjo, bet dabar sparčiai auga
Nuo tos dienos, kai kovo pabaigoje prasidėjo karantinas, Jane Kabahuma valgo tik kartą per dieną. Anksčiau ji dirbo viešbutyje, bet jį, kaip daugumą kitų Ugandos įmonių, teko uždaryti. J. Kabahuma mano, kad „reikės laiko“, kol vėl atsiras darbo. Po penkių mėnesių moteris turėtų gimdyti. Vaiko ji gali susilaukti anksčiau, nei vėl turės kur dirbti.
J. Kabahumos gyvenimo lygis staiga krito. Anksčiau ji mokėjo už švarų vandenį iš čiaupo, kurį kanistrais parsinešdavo namo, o šiandien tenka neštis vandenį iš purvino šulinio, nes jis nemokamas. Padedant draugams ir artimiesiems, moteris šiaip ne taip pragyvena. Bet ar ilgai?
Įprastais laikais skurdžių šalių gyventojai turi daug būdų atlaikyti sukrėtimus. Susirgus vienam šeimos nariui kiti gali kompensuoti prarastas pajamas ilgiau dirbdami. Galima paprašyti giminių ar kaimynų pagalbos. O jei dėl prasto derliaus nuskursta visas kaimas, galima paprašyti dideliame mieste arba užsienyje dirbančio sūnėno, kad pervestų daugiau pinigų. Šioms „prisitaikymo priemonėms“, kaip tokius sprendimus vadina plėtros ekspertai, svarbu, kad katastrofa neištiktų visų vienu metu. Deja, COVID-19 kirto visiems.
