Vėl iškilo senas klausimas: kokia bloko prasmė?
Sausį Briuselyje tvyrojo optimistinės nuotaikos. ES išgyveno dešimtmetį, per kurį vos nežlugo bloko valiuta, užgriuvo pabėgėlių krizė, po referendumo nusprendė išstoti antras iš didžiausių ūkių – Jungtinė Karalystė. Pirmą kartą po nemažai metų pareigūnai turėjo laiko pagalvoti apie ateitį, užuot kuopę praeities paliktą netvarką. Tada mirė 120 tūkst. žmonių.
Valstybėms masiškai įvedant karantiną, gyventojams teko sėdėti namie – ar Paryžiuje, ar Varšuvoje. Blokas, kuris didžiavosi, kad panaikino sienas – arba, pasak Europos Komisijos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams Josepo Borrelli, „istorijos randus“, – chaotiškai vėl įvedė sienų kontrolę. Prie Lenkijos sienų su Lietuva ir Vokietija įstrigo keliautojai, kai kurie ne vienai dienai.
Bloko bendrasis vidaus produktas (BVP) šiemet turėtų susitraukti 7,4 proc., palyginti su 4,3 proc. nuosmukiu 2009-aisiais, blogiausiais finansų krizės metais. Investuotojams statant ant euro žlugimo, pradėjo augti Italijos skolinimosi kaina. Europos politikai puldinėja vieni kitus aršiausiai nuo euro krizės, kai pastarąjį kartą buvo suabejota bloko ateitimi. Nyderlandų finansų ministrui Wopke’ei Hoekstrai pareiškus, kad kai kurios šalys pačios kaltos dėl finansinių bėdų, Portugalijos premjeras António Costa sureagavo piktai. „Šlykšti kalba, – sakė politikas. – Šlykšti.“
