Daug prižadėti vadovų kabinetuose šiuo metu madinga. Žinomų korporacijų vadovai skuba skelbti įsipareigojimus dėl „nulinės emisijos“ tikslų. Taip jie nori pasakyti, kad jų vadovaujamos įmonės dramatiškai sumažins bendrą anglies dioksido emisiją iki nulio ar pasieks neigiamą rodiklį, t. y. panaudos technologijas, kurios ištrauks anglies dioksido iš atmosferos ir jį palaidos. Šie pažadai atitinka įvairių vyriausybių Paryžiaus klimato susitarimo įsipareigojimus sumažinti nacionalinę emisiją iki 2050 m. ir taip apriboti pasaulinį klimato atšilimą.
Atsižvelgus į tai, kad daugelis verslo sektorių praeityje nenoriai priimdavo griežtus tikslus dėl klimato, o iškastinio kuro pramonė užsiėmė prieš juos nukreiptu lobizmu, tai iš pirmo žvilgsnio daro įspūdį. Neseniai paskelbta didžiausių 2 tūkst. biržose prekiaujamų bendrovių analizė parodė, kad bent penktadalis jų, kurių bendri pardavimai sudaro apie 14 trln. JAV dolerių per metus, paskelbė nulinės emisijos tikslus. Tokį tikslą, pavyzdžiui, yra nusistatę du trečdaliai namų ir asmeninių prekių pardavėjų. Daugiau kaip ketvirtadalis didelių JAV pramonės įmonių, priklausančių S&P 500 indeksui, tam irgi pasiryžo. Kai kurios technologijų gigantės, įskaitant „Alphabet“ ir „Microsoft“, net pareiškė, kad jos iš atmosferos pašalins visą anglies dioksidą, išskirtą per jų veiklos istoriją.
Nors tokias su klimatu susijusias ambicijas reikėtų pasveikinti, grandiozinio masto įsipareigojimai turi būti vertinami su didele skepticizmo doze dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, didelių bendrovių pasirinktos frazės savo tikslams apibūdinti varijuoja nuo „grynojo nulio“ ir „anglies dioksido neutralumo“ iki „nulinės emisijos“ bei „neigiamo anglies dioksido“ ir skamba miglotai. Procesą iš šono stebintys gali pamanyti, kad tokie terminai bendrovę įpareigoja smarkiai riboti veikloje išskiriamą anglies dioksidą, bet tai nebūtinai tiesa. Daugelis įmonių planuoja tam tikra dalimi sumažinti išmetimą, ir tai gali būti sudėtinga ir brangu, o likusią dalį tikslo įgyvendinti pasinaudodamos pigesnėmis kompensavimo schemomis (pavyzdžiui, atsinaujinančiosios energetikos projektų finansavimas ar anglies dioksidą absorbuojančių miškų apsauga), kurių kokybė smarkiai skiriasi. Ši spraga leidžia bendrovėms duoti pažadus dėl žalumo iki galo nepaaiškinant, kaip ketina juos įgyvendinti.
Antra priežastis skepsiui yra ta, kad daugelis šių įsipareigojimų nukeliami 2040, 2050 m. ar vėlesniam laikui. Kadangi nė vienas iš šiuos pažadus duodančių dabartinių vadovų tuo metu greičiausiai jau neužims savo pozicijos, jiems išsikelti tikslus, už kuriuos atėjus laikui nereikės atsiskaityti, yra gana paprasta. Tai turėtų kelti nerimą. Daugelis bendrovių naudojasi ilgo laikotarpio horizontu ir tiksliai neįvardija, kaip sieks savo tikslų remdamosi neįvardytomis ateities inovacijomis, kurios stebuklingu būdu padės išspręsi problemą. „Amazon“ savo TV reklamose apie tikslą iki 2040 m. pasiekti nulinę emisiją tai net pripažįsta sakydama „šiuo metu mes tiksliai nežinome, kaip tai pasieksime“.
