Pavojų galima sušvelninti įvairiais būdais
Daugelyje išsivysčiusių šalių yra antiimigracinių partijų, šiurpinančių Europos senbuves, ir kartais jos patenka į valdžią. Lietuva išsiskiria su emigracija kovojančia partija. Ši nedidelė Baltijos šalis, turinti 2,8 mln. gyventojų (kurių skaičius toliau mažėja), 2016 m. gausiai balsavo už Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, pažadėjusią ką nors daryti, kad žmonės nebeplūstų iš šalies. Kaip kartais nutinka su kitur skambančiais pažadais mažinti imigraciją, rezultato ir čia nelabai matyti.
„Lietuviai – čigonai, kaip olandai“, – sakė Andrius Francas iš Vilniuje veikiančios personalo atrankos įmonės „Alliance for Recruitment“. Darbo žmonės iš šalies pajudėjo beveik iškart, kai Lietuva 1990-aisiais paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Atėjus naujam amžiui, lietuviams gavus teisę dirbti ES valstybėse, emigracija išaugo dar labiau. Daugeliui pažadėtoji žemė – Jungtinė Karalystė. Vilniuje, dešiniajame Neries krante, esančiame knygyne „Pegasas“ anglų kalbos mokymo priemonės užima net keturias lentynas. Jokiai kitai kalbai, net vokiečių ar rusų, neskirta daugiau kaip viena.
1990-aisiais 2,5 mln. siekęs 15–64 metų amžiaus lietuvių skaičius 2015 m. sumažėjo iki 2 mln. ‒ daugiausia dėl emigracijos. Šalį ištiko ir kita bėda. Kadangi XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo staigiai smukęs gimstamumas, į darbo rinką įsilieja mažai naujokų. Nuo 2011 m. aštuoniolikmečių skaičius sumažėjo 33 proc. Jei Jungtinės Tautos neapsirinka, 2030 m. Lietuvoje liks tik 1,6 mln. darbingo amžiaus žmonių – kaip 1950-aisiais.
