2021 m. liepą nušalinęs ministrą pirmininką, paleidęs parlamentą ir perėmęs vykdomąją valdžią Tuniso prezidentas Kaisas Saiedas jau kitą dieną į kabinetą pasikvietė „The New York Times“ žurnalistus. Prezidento varžovai šiuos jo veiksmus vadino perversmu. K. Saiedas norėjo išsklaidyti įtarimus, kad elgiasi autoritariškai. „Kodėl jums atrodo, kad aš būdamas 67-erių norėčiau tapti diktatoriumi?“ – paklausė jis, cituodamas prancūzų valstybės veikėjo Charles’io de Gaulle’io 1958 m. pasakytus žodžius.
63-ejų K. Saiedas tikriausiai įžvelgia savyje kažkiek Ch. de Gaulle’io. 1958 m., kai Prancūziją krėtė politinis nestabilumas ir šalis buvo atsidūrusi ant pilietinio karo ribos, Ch. de Gaulle’io buvo paprašyta reformuoti šalies politines institucijas. Taip sukurta Penktoji respublika su įtakingu prezidento postu. Pirmasis į šias pareigas išrinktas pats Ch. de Gaulle’is.
Tunisiečiai į K. Saiedą kreipėsi 2019 m., kai kone trys ketvirtadaliai jų šį politiką išrinko prezidentu. Daugeliui atrodė, kad buvęs konstitucinės teisės profesorius bus sąžiningas reformuotojas, išardysiantis senąją sistemą. Tunisas, kur prasidėjo Arabų pavasaris, neretai įvardijamas kaip vienintelė valstybė, kurioje 2011 m. regioną sukrėtę revoliuciniai protestai baigėsi sėkmingomis permainomis. Bet per dešimtmetį demokratijos šalis nesuklestėjo ir tunisiečiai nusivylė politika.
K. Saiedas savo pergalę pavadino „nauja revoliucija“. Tiesa, tikrasis tos revoliucijos veidas paaiškėjo tik 2021 m. Užgrobęs valdžią po dviejų mėnesių K. Saiedas paskelbė valdysiantis įsakais apeidamas konstituciją. Jis tvirtina galiausiai pasiūlysiantis naują pagrindinio šalies įstatymo redakciją, kurioje prezidentui neabejotinai bus numatytas svarbesnis vaidmuo. Vis gausesnės kritikų gretos įspėja šalies vadovą savo rankose nesutelkti per daug galių. Bet plačiajai visuomenei labiau rūpi ne demokratija, o darbo vietos.
