ShutterstockReikėjo laiko senoms žaizdoms užgydyti. Bet nutiko „Brexitas“.
Airių nacionalistams Airijos salą nuo 1921 m. dalijanti siena – britų kolonializmo paliktas randas. Junionistams ji žymi skirtingą, britišką Šiaurės Airijos tapatybę. Po to, kai 1998 m. sudarytas Didžiojo penktadienio susitarimas, abi pusės gyvena įtemptoje taikoje. Bet nutiko „Brexitas“ ir priimtas protokolas dėl Šiaurės Airijos – šleivokas bandymas išvengti, kad neįsižiebtų senasis konfliktas. Dabar vieni viliasi, – o kiti bijo, – kad protokolas sustiprins visos salos ūkį ir paspartins politinį susijungimą. Realybė sudėtingesnė. Ir gausu problemų.
Prieš „Brexito“ referendumą daugelis Šiaurės Airijoje palaikė esamą padėtį. Bet Stormonte dirbanti administracija, suformuota pagal Didžiojo penktadienio susitarimą, nesugebėjo tinkamai valdyti. Ji ne kartą žlugo, su pykčiu pasitraukus tai vienai, tai kitai pusei, ir Šiaurės Airiją tekdavo valdyti iš Vestminsterio arba administruoti vietiniams valstybės tarnautojams. Politikai kratosi sunkių sprendimų – dėl savo problemų kaltina Vestminsterį, bet lauka iš jo solidžių subsidijų.
Britų sprendimas referendume išstoti iš ES pakenkė ir taip ne pačiai geriausiai pusiausvyrai. Šiaurės Airija nubalsavo, kad nori likti, o jos politikai nebuvo pasirengę padariniams. Jungtinei Karalystei pasitraukus iš ES Muitų sąjungos ir bendrosios rinkos atsirado naujų užkardų su muitais ir reguliavimu. Nei ES, nei britų valdžia nenorėjo tokių užkardų Airijos saloje, pabūgusios, kad atsiradusi siena įžiebs ugnį. Todėl protokole numatytas laisvas prekių judėjimas tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos, o tikrinamos jos, kai kerta ribą tarp Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos.
