Dėl prietarų ir klaidingo įsivaizdavimo milžiniška pasaulinė gyvybes gelbstinčių kraujo plazmos produktų rinka priklauso nuo JAV – tai pavojinga.
Barzinas Bahardoustas nusiteikęs ją pirkti, o rinkoje netrūksta norinčiųjų parduoti, bet, kad ir kaip keista, jam nėra lengva. Jau daug metų jis bando mokėti kanadiečiams už duodamą kraujo plazmą – klampią šiaudų spalvos skystąją kraujo dalį, turinčią įspūdingų gydomųjų galių. 2014 m. jo įmonė „Canadian Plasma Resources“ (CPR) bandė atidaryti klinikas Ontarijuje, bet sujudus vietiniams aktyvistams provincijos valdžia uždraudė rinkti plazmą už pinigus. Jis nenuleido rankų ir pasirinko kitą, Albertos, provinciją, bet ir šioji pernai uždraudė tokią praktiką. O balandžio 26-ąją, CPR pranešus, kad ketina atidaryti centrą Britų Kolumbijoje, ir tenykštė valdžia pareiškė galvojanti apie panašius teisės aktus. CPR pavyko atidaryti du centrus tolimajame Saskačevane ir Naujajame Bransvike, bet ir jiems buvo priešinamasi.
Pasauliui reikia vis daugiau plazmos, o vien iš altruistinių donacijų paklausos nepatenkinsi. 2016 m. plazmos eksporto vertė pasaulyje siekė 126 mlrd. JAV dolerių – daugiau nei orlaivių. Bet dėl mokamos plazmos kyla etinių, socialinių ir medicininių klausimų – kad dėl to galimi ligų protrūkiai, kaip nutiko XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai per užkrėstą kraują plito ŽIV ir hepatitas, kad išnaudojami vargšai, kad gaunama mažiau gryno kraujo (su visais komponentais), donuojamo beveik vien savanoriškai.
Nė vienas šių nuogąstavimų neturi rimto pagrindo. Tačiau dėl mokamos plazmos abejojama beveik visame pasaulyje, ne tik Kanadoje. Mokėti už ją galima tik keliose valstybėse – JAV, Kinijoje, kai kur Kanadoje ir kai kuriose Europos šalyse. Tos šalys puikiai apsirūpina plazmos atsargomis – vien JAV surenkama trys ketvirčiai, o dar 10 proc. ‒ Kinijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir Austrijoje, kur taip pat leidžiama už ją atsilyginti. Pasaulyje iš viso veikia per tūkstantį plazmos surinkimo centrų, iš jų net 700 ‒ JAV. Verslo asociacijos, kuri atstovauja daugiau kaip pusę pasaulio plazmos produktų pagaminančioms įmonėms, vadovas Janas Bultas teigė, kad nė viena iš jų nerenka plazmos tose šalyse, kur atlyginimas draudžiamas.
