Likus metams iki pandemijos nerimas dėl infliacijos atrodė toks pats atgyvenęs kaip ir kelnės žemu liemeniu ar degalai su švino priedais. Tačiau, pasaulio ekonomikai ropščiantis iš COVID-19 sukeltos gilios recesijos, senoji rykštė vėl pasirodė. Infliacija viršijo 5 proc. lygį JAV ir 3 proc. Jungtinėje Karalystėje, o daugelyje besivystančių rinkų pakilo ir kur kas aukščiau. Esant tokiam kainų spaudimui kai kurie ekonomistai įspėjo, kad gali grįžti aukšta infliacija, kuri stebėta XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Pokyčiai 2022 m. tokias baimes išsklaidys, bet prieš tai centrinių bankų atstovus privers kiek pasijaudinti.
Nuo 1980-ųjų infliacija daugelyje pasaulio šalių lėtai mažėjo, ir tai tęsėsi iki 2020 m. Jos posūkis žemyn iš dalies atspindėjo centrinių bankų vadovų sėkmę suvaldant kainas, nors jų darbą palengvino kelios struktūrinės tendencijos. Globalizacija sumažino gamybos sąnaudas ir kartu dirbančių asmenų derybų galią dėl atlygio, dėl to jiems tapo sunkiau išsireikalauti smarkiau pakelti atlyginimą. Be to, senstantys turtingų šalių gyventojai ėmė labiau taupyti, todėl vartojimas didėjant pajamoms neaugo taip sparčiai kaip anksčiau. Po pasaulinės finansų krizės infliacija nepasiekdavo centrinių bankų nustatytų tikslų. Tai paskatino, pavyzdžiui, JAV federalinę rezervų sistemą pakoreguoti savo politikos gaires ir suteikti daugiau laisvės skatinant infliaciją – tai neįtikėtinas institucijų, kurių instinktuose užkoduotas apdairumas, požiūrio pokytis.
Tada užklupo COVID-19. Siekdami sustiprinti finansų rinkas, centriniai bankai į finansų sistemą įliejo didžiules pinigų sumas. Tam, kad užtikrintų pajamas per pandemiją negalintiems dirbti žmonėms, vyriausybės skolinosi nuo Antrojo pasaulio karo neregėta apimtimi. JAV biudžeto deficitas viršijo stulbinantį 15 proc. BVP lygį 2020 ir 2021 m. Toks skatinimas palaikė paklausą, bet situacija pasiūlos pusėje susiklostė kitaip. COVID-19 sutrikdė įvairių rūšių prekių ir paslaugų tiekimą. Sausros ir karščio bangos sumažino tokių produktų kaip kavos pupelės ar kviečiai derlių. Pasaulinės laivybos problemos, pavyzdžiui, dėl viruso protrūkių uždaryti oro uostai ar dėl įstrigusio laivo užblokuotas Sueco kanalas, nulėmė beprecedentį krovinių vėlavimą. Didelės paklausos ir nepakankamos pasiūlos derinys kainas paskatino sparčiai augti.
Susiformavus tokiam spaudimui kai kurie ekonomistai kaip Larry Summersas iš Harvardo universiteto jau įžvelgia pirmuosius nerimą keliančios eros, kurioje vyraus didelė infliacija, ženklus. Įmonių pastangos užpildyti laisvas darbo vietas gali rodyti, kad silpnos darbuotojų pozicijos era eina į pabaigą. Dabar centriniai bankai daugiau dėmesio skiria mažam nedarbo lygiui pasiekti, todėl jie kur kas ramiau žvelgia į infliacijos riziką. Infliacija taip pat gali imti maitinti save. Žmonėms įpratus prie daugiau ir dažniau kylančių kainų, įmonės gali nuspręsti, kad kainas didinti nebėra tokia blogybė, kokia buvo anksčiau. Todėl infliacijos lūkesčiai, kalbant ekonomistų terminais, gali tapti „nebeinkaruoti“. Išaugusios energijos išteklių kainos gali trukdyti ekonomikai augti ir produktyvumui didėti.
