Ilgai manyta, kad gebėjimas būti geru pedagogu yra įgimtas. Bet reformų patirtis rodo, jog geriausiais mokytojais tampama.
Matematiką dėstantis Jimmy Cavanaghas vienuolikmečių ir dvylikmečių akyse – pedagogas iš prigimties. Jis šiltas, bet griežtas, kalba tvirtu balsu, išgirdęs teisingą atsakymą nusišypso. Vis dėlto ne jo užsidegimas paaiškina, kodėl mokiniams iš „North Star Academy“ Niuarke, Naujajame Džersyje, daug šansų įstoti į universitetą, nors 80 proc. yra iš šeimų, kurioms reikia paramos susimokėti už pietus mokykloje.
J. Cavanaghas – naujo mokytojų lavinimo metodo rezultatas. Jis ir kiti kolegos buvo ruošiami dirbti klasėje, negaištant laiko apmąstymams apie švietimo reikšmę. Tuzinai nušlifuotų metodikų apima viską nuo disciplinos iki to, kaip pasirūpinti, kad vaikai intensyviai galvotų. Nė sekundė nepraleidžiama veltui. Gali atrodyti, kad „North Star“ mokykloje dėsto mokytojai iš prigimties. Bet taip nėra.
J. Cavanaghas studijuoja specialioje pedagogikos mokykloje „Relay Graduate School of Education“; daugelis kitų kolegų iš „North Star“ ją taip pat lanko arba lankė. Kaip ir kitos panašios pasaulio įstaigos, „Relay“ taiko iš kognityvinių mokslų, medicinos studijų ir sporto treniruočių perimtą praktiką, kad geriau parengtų pedagogus. Studentai dažnai mokomi puikiose institucijose ir žinių semiasi iš prityrusių, aukšto kalibro kolegų – visai kaip gydytojai mokomųjų ligoninių palatose. Jų metodika šlifuojama, praktikuojama, tobulinama ir negailestingai vertinama tarsi aukščiausio lygio sportininko. „Relay“ padaliniui Niuarke (yra dar septyni) vadovaujantis Jamey Verrilli sako, jog šis požiūris atskleidžia, ką iš tikrųjų reiškia būti mokytoju, – kad tai ne įgimta dovana, ne išsigelbėjimas tiems, kas, kaip sako priežodis, negali, bet „neįtikėtinai įmantrus, sudėtingas ir gražus amatas“.
