ShutterstockAr gali didžiausias Artimųjų Rytų finansų centras prisitaikyti prie pasaulio, kuriame mažiau globalizacijos ir pakantumo nešvariems pinigams?
Rugpjūčio 13-ąją pristatytas susitarimas, kuriuo siekiama normalizuoti Izraelio ir Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) santykius, buvo sėkmingas diplomatinis ėjimas. Ar gali būti ir komercinis? Dubajaus, didžiausio JAE finansų centro, finansininkai viliasi, kad išaugę investicijų ir kelionių tarp abiejų šalių srautai atneš jiems naudos. Tikimasi, kad izraeliečiai prisijungs prie daugybės kitų pinigingų svetimšalių, steigiančių įmones arba perkančių prašmatnius namus pajūrio emyrate.
Dubajus, vienas iš septynių emyratų, sudarančių JAE, sutiks tokius klientus išskėstomis rankomis. Tenykštė žiniasklaida gal ir mirga nuo džiugių finansinių reportažų, pavyzdžiui, apie neseniai paklotus aukščiausio pasaulyje viešbučio (numatomi 82 aukštai) pamatus ar „aukščiausiai pasaulyje įrengtą bekraštį baseiną“, bet arčiau žemės padėtis neatrodo tokia puiki. Dėl perteklinės statybos nekilnojamojo turto (NT) kainos laikosi gerokai žemiau, nei buvo per piką prieš šešetą metų. COVID-19 stipriai kirto ūkiui, iš esmės priklausančiam nuo mažmeninės prekybos ir apgyvendinimo. Priešpriešinius vėjus sustiprino žemos naftos kainos: pats Dubajus neturi daug angliavandenilių, bet jo ūkį maitina naftos doleriai.
Prie iššūkių prisideda augantis tarptautinės bendruomenės spaudimas susitvarkyti. Dubajui nuo seno nelabai rūpi pinigų kilmė. Tenykštė NT rinka gerokai suteršta pinigų plovimo. Jei Dubajui tektų sugriežtinti standartus, trumpalaikėje perspektyvoje verslo apimtis smuktų ir Dubajui būtų sudėtingiau patekti į aukščiausią finansų centrų lygą.
