ScanpixJis naudoja pramonės politiką darbo vietoms kurti, emisijai mažinti ir gamybai skatinti.
Sniegingą sausio dieną J. Bidenas buvo suplanavęs vizitą į Pitsbergą pakalbėti apie JAV infrastruktūros atnaujinimo planus. Iki jo atvykimo buvo likusios kelios valandos, kai mieste sugriuvo tiltas. Į griovą po juo nukrito penki automobiliai ir autobusas. Laimė, niekas nežuvo.
Spalio 20-ąją J. Bidenas grįžo į įvykio vietą. Įprastai atstatymas truktų mažiausiai dvejus metus. Bet iš dalies dėl J. Bideno patvirtinto įstatymo, kuriame infrastruktūrai numatyta 1,2 trln. JAV dolerių investicijų, prezidentas galėjo pasigirti, kad šįkart tiltas vėl stovės jau prieš Kalėdas. „Per ilgai kalbėjome apie geriausio ūkio pasaulyje kūrimą, – kalbėjo jis. – To nedarėme, bet pagaliau imamės. Imame ir darome.“
Visuomenė tikrai taip nemano. Prieš kadencijos vidurio rinkimus neigiamas ekonomikos padėties vertinimas buvo viena svarbiausių rinkimų batalijų temų. Apklausos viena po kitos rodo, kad rinkėjams ekonomikos padėtis – labiausiai rūpintis klausimas. Neseniai pašokusi infliacija, arba „baidenfliacija“, kaip ji vadinama kai kuriose užsipuolančiose reklamose, net neketina atlėgti (žr. 1 grafiką). O diduma J. Bideno planų nuėjo niekais – užstrigę Kongrese žlugo visuotinio aprūpinimo priešdarželinėmis grupėmis, dosnesnių subsidijų šeimoms ir sveikatos draudimo pertvarkos pažadai.
Todėl lengva daryti išvadą, kad ekonominiame fronte dvidešimt pirmųjų J. Bideno mėnesių Baltuosiuose rūmuose geriausiu atveju – praleista proga, o blogiausiu – nesėkmė. Bet tai reikštų praleisti pro akis prezidento įvestas permainas, priėmus tris svarbius teisės aktus: 1,2 trln. JAV dolerių vertės infrastruktūros įstatymą, 280 mlrd. JAV dolerių vertės puslaidininkių ir mokslo įstatymą ir 390 mlrd. JAV dolerių vertės išlaidų klimato kaitai mažinti paketą. Šie teisės aktai pateikiami kaip išlaidų įstatymai iš dalies dėl to, kad dėl partinio susiskaldymo beveik neįmanoma pasiekti, kad Kongresas patvirtintų bet kokias kitas priemones. Bet tų įstatymų užmojai didžiuliai: skatinti JAV gamybą, padėti vidurinei klasei, padidinti ūkio ekologiškumą ir ne tik. Kad būtų pasiekti šie tikslai, įstatymais siekiama pertvarkyti JAV augimo modelį ir suteikti valstybei kritinį vaidmenį nukreipiant investicijas šalies viduje ir administruojant komerciją svetur.
Tokie planai neišvengiamai pavadinti baidenomika. Daug dešimtmečių JAV politikai ir verslo vadovai labai skeptiškai vertino valstybės kišimąsi į ekonomiką. Jie manė, kad pramonės politika – neefektyvi ir pasmerkta žlugti, net jei retkarčiais ją taikė. Tad JAV buvo pagrindinės globalizacijos apaštalės, siekusios mažesnių muitų ir kovojusios dėl nevaržomų galimybių savo įmonėms visame pasaulyje. Donaldas Trumpas atmetė tokį požiūrį, niekino laisvąją prekybą ir prisiekė atgaivinti JAV gamybą. Bet jo politika dažnai buvo pusiau kepta, o administravimas – chaotiškas.
Todėl tik atėjus J. Bidenui įvyko tikroji permaina (žr. 2 grafiką). Dabar valdžios ratuose jau diskutuojama nebe dėl to, ar apskritai taikyti pramonės politiką, o dėl to, kaip pasiekti, kad ji būtų veiksmingiausia. Panašiai administracija nesiekia atgaivinti nežabotos globalizacijos, o nori izoliuoti varžoves ir performuoti komercinius ryšius su sąjungininkėmis.
Tai ambicingi planai, nenusileidžiantys kitų pastarųjų dešimtmečių prezidentų užmojams. Jei pavyks, tie planai įspūdingai pakeis JAV, nors tyko daugybė spąstų. Tačiau vargu ar tai įvertins JAV piliečiai – infliacija per didelė girnapusė jiems po kaklu.
Baltieji rūmai bando atremti skundus dėl įsismarkavusios infliacijos aiškindami, kad tai pasaulinis reiškinys ir apskritai kovoti su ja – centrinio banko darbas. Išties, bet taip ignoruojamas J. Bideno indėlis į ją. Liepą ekonomistai su Federaline rezervų sistema suskaičiavo, kad viešųjų finansų politika prie JAV metinės infliacijos pridėjo apie 2,5 procentinio punkto. Kitaip tariant, beveik pusė „papildomos“ JAV infliacijos ikipandeminės normos atžvilgiu sietina su vyriausybės išlaidumu.
Išlaidavo ne tik J. Bidenas. D. Trumpas 2020 m. įstatymu patvirtino daugiau nei 3 trln. JAV dolerių vertės skatinamųjų priemonių pandemijos padariniams atsverti. J. Bideno indėlis – 2021-ųjų kovą patvirtintas 1,9 trln. JAV dolerių vertės JAV gelbėjimo planas (ARP), apėmęs čekius namų ūkiams, dosnesnes nedarbo išmokas ir valstijų vyriausybių finansavimą.
Tačiau D. Trumpo skatinamosios priemonės buvo priimtos tuo metu, kai JAV ūkį buvo ištikęs širdies smūgis, o J. Bideno – kai šalis jau sveiko. Į ūkį jis įmetė tiek pinigų (per 10 proc. BVP deficitą antrus metus iš eilės), kad nežmoniškai išaugo prekių paklausa, o įkandin ir infliacija.
J. Bideno patarėjai atkerta, kad didelę infliaciją geriau vertinti kaip sparčiai augantį užimtumą. Skaičiai išties įspūdingi: iš 2020 m. viduryje 15 proc. siekusio nedarbo šiandien JAV liko tik 3,5 proc. – mažiausias rodiklis per 50 metų. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad tam pasiekti reikėjo J. Bideno patvirtintų skatinamųjų priemonių. Darbo rinka jau buvo stabiliai beatsigaunanti dar prieš jam pradedant eiti pareigas ir atspindėjo gerėjančią ekonomikos padėtį kitose šalyse, paliekant COVID-19 už nugaros. Svarbesnis su JAV darbo rinka susijęs faktas yra tai, kokia ji išsemta – vienam darbo neturinčiam žmogui tenka maždaug dvi galimos darbo vietos. Toks disbalansas, kokio nebuvo jau daug metų, yra dar vienas įrodymas, kad J. Bideno skatinamosios priemonės padėjo perkaitinti ūkį.
Daug dešimtmečių JAV politikai ir verslo vadovai labai skeptiškai vertino valstybės kišimąsi į ekonomiką.
ARP patvirtinimas taip pat virto Pyro pergale. Įsibėgėjus infliacijai, išblėso entuziazmas dėl naujų įsipareigojimų leisti didžiules sumas. Senatorius Joe Manchinas, demokratas iš Vakarų Virdžinijos, kurio balsas į vienodas dalis pasiskirsčiusiame Senate iš esmės buvo lemiamas, prieštaravo didumai J. Bideno socialinės politikos punktų – nuo valstybės finansuojamų darželių iki didesnių mokesčių lengvatų šeimoms su vaikais. Iš J. Bideno įstatymo projekto „Atstatykime geriau“ (angl. „Build Back Better“), anksčiau apėmusio 3,5 trln. JAV dolerių išlaidų, išmetė socialinį turinį, apkarpė iki mažiau kaip 1 trln. JAV dolerių išlaidų ir pakeitė pavadinimą į Infliacijos mažinimo įstatymą (IRA), nors daugiau nei pusė pinigų buvo numatyta su klimatu susijusioms investicijoms.
Iš viso pagal tris baidenomikos įstatymus (infrastruktūros, klimato bei puslaidininkių ir mokslo) per ateinantį dešimtmetį pavedama investuoti apie 1,7 trln. JAV dolerių. Milžiniško JAV ūkio kontekste suma nėra įspūdinga – nė 1 proc. BVP per metus.
Padauginti daugiklius
Bet valstybės iždas – galingas dalykas. Jis turi unikalią galimybę katalizuoti privačias investicijas. Imkime puslaidininkiams skirtas išlaidas. Skatinamosioms priemonėms, pavyzdžiui, naujiems gamybos kompleksams taikomoms mokesčių lengvatoms, bus skirta apie 39 mlrd. JAV dolerių. Dar nespėjo nudžiūti parašo po subsidijomis rašalas, o jos jau paskatino investicijų bumą. „Intel“ kalba, kad Ohajuje išleis 100 mlrd. JAV dolerių, o „Micron“ – 100 mlrd. Niujorke. Pinigines nusprendė atverti ir kitos įmonės, kaip antai „Qualcomm“ ir „Wolfspeed“.
Švariai energijai netrukus turbūt bus išleista dar daugiau. Iš viso, per visus tris didžiuosius įstatymus, dabartinis JAV biudžetas klimatui siekia apie 500 mlrd. JAV dolerių. „Kartu šie įstatymai duoda federalinei vyriausybei neregėtą priemonių komplektą“, – kalboje šį mėnesį sakė lėšas klimatui administruojantis demokratas Johnas Podesta.
Dalimi pinigų bus skatinama gaminti ličio akumuliatorius, jūrinių vėjo jėgainių statybos laivus, anglies dioksido surinkimo kompleksus ir ne tik. Bet labiausiai vilioja dalis, kuri teks moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP). Net ir tie, kurie skeptiškai žiūri į JAV gebėjimus įgyvendinti sėkmingą pramonės politiką, optimistiškiau vertina vyriausybės vaidmenį remiant inovacijas. Juk Gynybos pažangių tyrimų projektų agentūrai (DARPA) prie Pentagono tikrai puikiai sekėsi būtent tai ir daryti; ji padėjo sukurti tokias dabar paplitusias technologijas kaip GPS ir internetas.
Baidenomiką galima laikyti bandymu mėgdžioti DARPA požiūrį kitose nei gynyba srityse, ypač švarios energijos. J. Bideno administracija padvigubino mokslinių tyrimų finansavimą, sukūrė institucijas pademonstruoti, kaip veikia novatoriškos technologijos, ir pradėjo naudoti turimą perkamąją galią jų paklausai didinti. Trumpai tariant, ji siekia rūpintis grandine nuo inovacijų iki pažangiausių produktų taikymo.
Tų įvairių subsidijų ir skatinamųjų priemonių reikės, kad JAV verslas ir vartotojai rinktųsi švaresnius energijos šaltinius. Prieš priimant IRA ir infrastruktūros įstatymą, JAV šiltnamio dujų emisija jau turėjo iki 2030 m. sumažėti 30 proc. nuo 2005-ųjų lygio. JAV energetikos departamentas skaičiuoja, o nepriklausomi tyrėjai sutinka, kad dabar jos sumažės apie 40 proc. Taigi papildomai apie dvejų metų Jungtinės Karalystės emisijai lygiu dydžiu.
Jei būtų demokratų (ir ekonomistų) valia, JAV būtų vienaip ar kitaip apmokestinusios anglies dioksidą – taip daug efektyviau siekti to paties tikslo. Bet jiems ne kartą nepavyko pasiekti, kad tokią priemonę patvirtintų Kongresas, o už tokį bandymą jie sumokėjo rinkimuose, nes respublikonai piešė tokias priemones kaip kertančias ūkiui augti. Dosnios išlaidos švariai energijai – politiškai priimtinesnė alternatyva. Beje, dvi valstijos, kuriose sukuriama daugiausia su naująja energetika susijusių darbo vietų, kaip tik turi politinį svorį. Viena – Mičiganas, kur amžinai vyksta įnirtinga kova, kita – Teksasas, respublikonų bastionas, kurį demokratai svajoja paimti.
ScanpixBaidenomikos pramonės politiką analogiškai galima laikyti būdu spręsti ne vieną dešimtmetį nykstančių gerai mokamo fizinio darbo vietų problemą, dėl ko ypač liūdėjo demokratai. Kad gautų maksimalią mokesčių lengvatą, gamintojai turės ir gerai mokėti darbininkams, ir diegti pameistrystės programas. Antai IRA reikalauja, kad pagal šį įstatymą finansuojamose statybų aikštelėse pameistriai jau 2024 m. atliktų bent 15 proc. darbo.
Demokratai mano, kad tokie reikalavimai padės padidinti tiek kvalifikuotų darbininkų skaičių, tiek gerai mokamo darbo pasiūlą. Net jei permaina bus nelabai ryški, kelios daug dėmesio sulaukusios investicijos į vadinamąją „Rūdžių juostą“ siūlo rinkėjams vilties spindulį. Ohajas gauna elektromobilių akumuliatorių gamyklas, Vakarų Virdžinija – vėjo jėgainių parkus, Pensilvanija – robotikos gamintojus.
Baidenomika nesibaigia JAV sienomis. Baltieji rūmai taip pat stengiasi pertvarkyti komercinių JAV ryšių su pasauliu sąlygas. Keblus darbas atrasti aukso vidurį. Viena vertus, prezidentas bando pataisyti santykius su sąjungininkėmis, apleistomis D. Trumpo arba nuo jo nukentėjusiomis. Kita vertus, šiek tiek apvalyta D. Trumpo „pirmenybė Amerikai“ pasaulėžiūros versija įdvasina daugelį J. Bideno politikos punktų. Jis beveik užvėrė duris įprastoms prekybos deryboms, sustiprino „pirk prekę amerikietišką“ įsipareigojimus federalinių pirkimų taisyklėse. O dalimi mokesčių lengvatų, siūlomų pagal naująją pramonės politiką, galės pasinaudoti tik įmonės, kurios, dideliam JAV prekybos partnerių pasipiktinimui, tenkins vietos turinio ir gamybos ribas.
Tačiau J. Bideno administracija kuria būdus bendradarbiauti su sąjungininkėmis nesudarant prekybos susitarimų. Su Europa ji įsteigė Prekybos ir technologijų tarybą (TTC), kuriai patikėta pasirūpinti, kad Vakarai laikytųsi vienodo požiūrio technologinėse varžybose su Kinija. Azijoje sukūrė Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono ekonominę programą, skirtą skatinti bendradarbiavimui įvairiose srityse – nuo pasienio kontrolės iki anglies dioksido mažinimo, nors žymiausią tuo, kad neįtraukta Kinija. Nepatenkintiems visa tai atrodo nieko įspūdingo. JAV prekybos atstovė Katherine Tai tvirtina, kad tokie žingsniai duos konkrečios naudos. „Ruošiame tokias platformas, kurios gali vystytis ir kisti kintant pasaulio ekonomikos situacijai“, – sako atstovė.
Atrodo, kad J. Bidenas išties iš dalies sėkmingai supina saugumą ir ekonominius tikslus, ypač Kinijos atžvilgiu.
J. Bideno administracija kalba apie „perkėlimą draugams“ – siekį daugiau prekiauti su sąjungininkėmis ir mažiau su priešininkėmis. Bet JAV prekybos partnerės skundžiasi, kad labiau pabrėžiamas perkėlimas nei draugystė. Jų įmonės iš esmės neturi pasirinkimo, tik investuoti į gamybos kompleksus JAV, jei nori dalies JAV subsidijų. Tai gali tapti pirmu tikru TTC išbandymu – Europos diplomatai leido suprasti, kad kitame ministrų susitikime gruodį ketina pareikšti skundus. Jei tai nieko neduos, jie gali pateikti oficialų skundą Pasaulio prekybos organizacijai.
Kad perkėlimas draugams veiktų, Baltiesiems rūmams reikės sušvelninti „pirk prekę amerikietišką“ taisykles. Vilčių teikia tai, kad jie pakoregavo vietinio turinio reikalavimus elektromobiliams ir įtraukė Kanadoje bei Meksikoje pagamintas dalis, nors kitos šalys, su kuriomis JAV turi laisvosios prekybos susitarimus, neįtrauktos. Kitų šalių prieštaravimus būtų galima, pavyzdžiui, išsklaidyti JAV atnaujinus ir išplėtus laisvosios prekybos derybas su sąjungininkėmis iš ES ir Azijos, nors kol kas J. Bideno administracija tuo ne itin domisi. K. Tai nemato reikalo atsiprašyti, kad pagrindinį dėmesį J. Bidenas skiria investicijoms savo šalyje. Bet sykiu ji optimistiškai mano, kad JAV su sąjungininkėmis gali dirbti kartu stiprindamos tiekimo grandines, t. y. didindamos jų atsparumą Kinijai.
Atrodo, kad J. Bidenas išties iš dalies sėkmingai supina saugumą ir ekonominius tikslus, ypač Kinijos atžvilgiu. Kinija uždavinį JAV palengvino dviem būdais: tai, kad ji palaiko Rusijos karą Ukrainoje, padidino nepasitikėjimą Europoje, o nulinio COVID-19 politika pakenkė verslo pasitikėjimui visame pasaulyje. Todėl J. Bideno administracija galėjo sugriežtinti taisykles dėl technologijų perdavimo. Pagal naujausias eksporto kontrolės priemones, kurias ji pristatė spalio 7-ąją, visiems turintiems JAV pilietybę ar leidimą gyventi draudžiama padėti plėtoti pažangius lustus Kinijoje. Tai plataus masto priemonė, galinti supančioti pirmaujančias Kinijos puslaidininkių gamintojas. Poveikis Kinijos ūkiui veikiausiai bus didesnis ir ilgesniam laikui nei D. Trumpo vesto padriko prekybos karo.
Bent kol kas atrodo, kad JAV sąjungininkės neprotestuoja, įskaitant Nyderlandus ir Japoniją, gaminančias sudėtingiausią lustų gamybos įrangą. Iš dalies dėl paprasčiausio jų nenoro nusižengti JAV įstatymams. Bet tai, kad niekas nebamba, veda ir prie kitos išvados – kad J. Bideno administracija susikalba su draugais svarbiausiais klausimais.
Baidenomikai būdingas įsitikinimas, kad didesnis valstybės intervencionizmas gali veikti ekonominius rezultatus tiek šalies viduje, tiek svetur. Tai buvo matyti milžiniškame skatinamajame pakete, pristatytame J. Bidenui pradėjus prezidento darbą. Tuo remiasi jo administracijos meilė pramonės politikai ir bandymai perbraižyti tarptautinės prekybos linijas. Nors dėl politinės aplinkos baidenomika liko be didumos socialinės politikos punktų, ji vis tiek kur kas labiau, nei daugelis dar prieš keletą mėnesių manė įmanoma, pakeitė tiek vietos pramonės, tiek pasaulinės komercijos formą.
Baidenomika gali ir pranokti lūkesčius. Jos pramonės politikoje mažiau diktato nei kai kuriose kitose.
Vis dėlto netrūksta priežasčių manyti, kad baidenomika gali baigtis nevykusiais rezultatais. Nepaisant visų DARPA pasiekimų, pastarųjų laikų JAV istorijoje apstu pavyzdžių, kai valstybės remiamos pramoninės iniciatyvos springo – nuo bankrutavusios vyriausybės remtos saulės modulių gamintojos „Solyndra“ iki dosnių mokestinių subsidijų, taip ir neužtikrinusių solidžios investicijos iš elektronikos gamintojos „Foxconn“ Viskonsine. Elektronikos gamintojos lobizmui skiria rekordines sumas – blogas ženklas. O ir nebus lengva įtikinti sąjungininkes, kad JAV gali tiek subsidijuoti vietos pramonę, tiek likti atvira ir sąžininga prekybos galingąja.
Rizikos biurokratai
Darant tiek daug vienu metu vyriausybės taip pat laukia milžiniškas praktinis iššūkis. Reikės rasti daugybę prityrusių administratorių plataus masto pramoniniams planams prižiūrėti už viešojo sektoriaus atlyginimus. Ir tiems administratoriams reikės parinkti to vertus subsidijų gavėjus, stebėti jų pažangą ir prireikus nutraukti rėmimą. Tačiau vis didėjantis vietinių skatinamųjų priemonių tinklas gali įžiebti švaistų ir neefektyvų pasaulinį subsidijų karą.
Padėtį dar labiau apsunkins politika. Po rinkimų respublikonams nors ir nesmarkiai sustiprinus pozicijas, baidenomikos apsukos gali smarkiai kristi. Apie 200 mlrd. JAV dolerių MTEP skirto finansavimo reikės patvirtinti svarstant metinį biudžetą. O respublikonų vadovaujami komitetai su džiaugsmu pradės tirti bet kokius pinigus, nevykusiai išleistus pagal tris J. Bideno įstatymus.
Kita vertus, baidenomika gali ir pranokti lūkesčius. Jos pramonės politikoje mažiau diktato nei kai kuriose kitose. Ja siekiama specialiomis priemonėmis paskatinti verslą imtis veiklos tam tikruose sektoriuose, užuot parinkus įmones laimėtojas. Pasak vieno administracijos pareigūno, Baltuosiuose rūmuose pilna „nenoriai nusiteikusių generolų“, kuriems baugu dėl vyriausybės kišimosi spąstų, bet įsitikinusių, kad tai geriausias kelias pirmyn. Sveikas skepticizmas vietoj nevaržomo entuziazmo jų požiūryje į pramonės politiką gali padėti pasirūpinti, kad programos būtų geriau suręstos.
Iki tam tikro lygio infrastruktūros ir puslaidininkių įstatymus palaiko abi partijos, kaip ir griežtą laikyseną Kinijos atžvilgiu, ir tai turėtų suteikti šiems politikos punktams daugiau svorio ir ilgaamžiškumo. Be to, ir tai labai svarbu likusiam pasauliui, dėl naujųjų išlaidų atsinaujinančiajai energijai ir elektromobiliams JAV augimas veikiausiai bus ekologiškesnis.
Paskutinėmis dienomis prieš kadencijos vidurio rinkimus diduma kalbų apie demokratų valdymo rezultatus, savaime suprantama, sukosi apie infliaciją. Bet baidenomikos poveikis veikiausiai bus ilgalaikiškesnis. Ant kortos pastatyta ne kas kita, o JAV ekonomikos modelio pobūdis.
BEREKLAMOS:
