Socialiniai tinklai cenzūruoja, ką sako ir mato žmonės, ir nuėjo daug toliau, nei atrodo naudotojams
Socialinio tinklo „Facebook“ vadovai kas antrą antradienį renkasi aptarti naujausių problemų, kylančių dėl neapykantos kurstymo, dezinformacijos bei kito platformoje skelbiamo trikdančio turinio, ir sprendžia, ką pašalinti, o ką palikti. „YouTube“ tokius susirinkimus San Brune rengia kiekvieną penktadienį, o šį darbą asmeniškai prižiūri bendrovės vadovė Susan Wojcicki. Menlo Parke žemesnių grandžių vadovai administruoja „Facebook“ turinio standartų forumą.
Į forumą dažnai užsuka apie bendrovę rašantys žurnalistai. Forumo darbo grupės teikia rekomendacijas, pavyzdžiui, ką daryti su nuotrauka, kaip Bangladeše mušamos induistės, galinčia kurstyti realų smurtą (pašalinti), vaizdo įrašu, kaip policija brutaliai malšina rasines riaušes (palikti), arba maždaug 20 metų senumo Donaldo Trumpo nuotrauka, neva vilkint Kukluksklano nario kostiumą (palikti, bet riboti platinimą ir informuoti žmones, kad tai netiesa). Susirinkimuose priimami sprendimai galiausiai patenka į instrukcijas, kurių laikosi tūkstančiai turinio tikrintojų iš viso pasaulio.
Bendrovių veiksmai moderuojant turinį teikia vilčių. Abiem joms šie sprendimai – nebe šalutinė, o kertinė veikla. Abiejų vadovai gerai apgalvoja, ką daryti, kad platformos būtų mažiau toksiškos, bet nenukentėtų žodžio laisvė. Tačiau tokie jų veiksmai taip pat kelia nerimą, nes socialiniai tinklai gali virsti pasaulinės auditorijos „tiesos ministerijomis“. Dar nėra buvę, kad tiek nedaug įmonių galėtų kontroliuoti, ką milijardams žmonių galima sakyti ir matyti.
