Leo Mirani ragina palaikyti atšaukimo kultūrą
Istorikai, ieškantys skambios frazės 2020-iesiems apibūdinti, kol kas sugalvojo tik pusėtiną „atšaukimo kultūrą“. Per pastaruosius dvejus metus atšaukta beveik viskas, ką tik galima atšaukti: kelionės, vestuvės, konferencijos, sporto renginiai, rinkimai, garsenybės, intelektualai, ne tokie svarbūs vieši asmenys ir net žmonės, apie kuriuos iki tol niekas nebuvo girdėjęs. Pandemija atšaukė viską, kas susiję su artimu žmonių ryšiu realiame pasaulyje. O aktyvistai, žurnalistai ir jautruoliai atšaukė viską, kas liko.
Didžiausiam pandemijos siaubui blėstant, bent jau šalyse, kurioms pavyko paskiepyti didžiąją dalį tam tinkamos visuomenės, renginiai atšaukiami vis rečiau. Piliečiai vėl renkasi prie balsadėžių. Sporto rungtynes stebi pilnos tribūnos. Senstantys atlikėjai rengia sugrįžimo gastroles. Gali būti, kad rečiau bus atšaukiami ir pavieniai asmenys, nes žiūrovai pamažu traukiasi nuo ekranų ir prisimena, jog tikri žmonės nepalyginti sudėtingesni nei socialinės žiniasklaidos ir žinių laidų kuriamos karikatūros.
Viso to labai gaila. Kaip ir darbą iš namų, retesnius nebūtinus skrydžius ar maisto ruošimo pamokas, kai kuriuos per pandemiją įgytus įpročius verta pasilikti. Vienas jų yra ir atšaukimas – gal tik ne žmonių.
