Uždaryta tiek daug žmonių, kad pareigūnams sunku susitvarkyti su be tėvų likusių vaikų problema
Trims Zumrat Dawut vaikams penktadieniai kėlė siaubą. Tą dieną į vakariausio Kinijos regiono, Sindziango, sostinės Urumči mokyklas ateidavo pareigūnai apklausti mokinių. Tardytojus domino, kas vyksta vaikų namuose: ar tėvai meldžiasi, ar namuose sveikinasi pagal islamo papročius, ar su vaikais kalbasi apie pranašą Mahometą. Dėl to, ką pareigūnams pavykdavo išpešti, artimasis galėjo atsidurti „profesinio mokymo centre“, kaip vyriausybė vadina stovyklas naujajame Sindziango gulage.
Z. Dawut pasakoja, kad etniniai uigūrai, įskaitant ir ją, buvo nuolat stebimi. Jos vaikai kentė ne mažiau nei tėvai. Kiekvieną pirmadienį, kai nereikėjo į mokyklą, moteris turėjo vestis vaikus į daugiabučio kiemą žiūrėti, kaip pakeliama Kinijos vėliava – ar spaudė žiemos speigas, ar kepino vasaros karščiai. Ceremonijos dalyviai stengėsi nutaisyti džiaugsmingą veidą. Ieškodami nepasitenkinimo ženklų stebėjo ne tik pareigūnai, bet ir kiekviena šeima turėjo stebėti dešimt kaimynų šeimų, o pamačiusi ką nors įtartino apie tai pranešti rašteliuose, po kiekvienos ceremonijos surenkamuose į dėžutę.
