ScanpixPasaulio turtingiausiųjų investicijas tvarkantys šeimos biurai – nauji ir rimti pasaulio finansų sektoriaus veikėjai. Ir populistų taikinys.
Pagalvojus apie aukščiausius pinigų valdymo verslo sluoksnius mintyse iškyla senamadiškų privačių bankų vaizdas Ženevoje ar Londono Meifero rajone, su marmuriniais holais ir užmiesčio dvarus imituojančiomis posėdžių salėmis, kad turtingiausi klientai jaustųsi kaip namie. Bet toks vaizdas pasenęs. Tiksliau būtų įsivaizduoti šimtus privačių biurų stikliniuose Kalifornijos ar Singapūro pastatuose, investuojančių į Kanados obligacijas, Europos nekilnojamąjį turtą ir Kinijos startuolius. Tačiau storakapšiai jų klientai net nesusimąsto, kad virš jų galvų telkiasi politinė audra.
Turtėjantiems milijardieriams atsikratant tarpininkų ir steigiant savus „šeimos biurus“ – asmenines investicijų bendroves, kurios viso pasaulio rinkose ieško galimybių, keičiasi pasaulio finansų veidas. Beveik nepastebimai šeimos biurai įsitvirtino investicijų pasaulyje. Jie valdo iki 4 trln. JAV dolerių turto – daugiau nei rizikos draudimo fondai; suma atitinka 6 proc. pasaulio vertybinių popierių rinkų vertės. Pūsdamiesi populizmo laikais šeimos biurai neišvengiamai susidurs su nepatogiais klausimais apie tai, kaip jie telkia galią ir prisideda prie nelygybės.
Šeimos biurai – anaiptol ne naujiena: Johnas D. Rockefelleris tokį įsteigė dar 1882 m. Bet šiame amžiuje jų atsirado labai daug. JAV ir Europoje, taip pat tokiuose Azijos centruose kaip Singapūras ir Honkongas, jų veikia apie 5–10 tūkst. Nors pagrindinė jų užduotis – valdyti finansinį turtą, didžiausi biurai, kartais turintys šimtus darbuotojų, užsiima ir kitais darbais – nuo mokesčių ir teisinių klausimų iki plačius įgaliojimus turinčio vyresniojo liokajaus, pasirūpinančio lėktuvu ar augintiniu, pareigų.
