ShutterstockDirbtinio intelekto (DI) laikais vis svarbiau – žmogiškasis
Ervinas Macićas neturėjo vilčių. Vidurinėje jis dukart laimėjo Tarptautinės matematikos olimpiados medalius ir tyrinėjo DI bandydamas paspartinti modelių prognozavimo procesą. Vaikinas svajojo vieną dieną dirbti DI laboratorijoje ir pasirūpinti tos technologijos saugumu. Bet nepaprastai gabus devyniolikmetis iš Bosnijos negalėjo studijuoti Oksfordo universitete, nes mokslas būtų kainavęs 60 tūkst. svarų per metus – penkiskart daugiau už metines jo šeimos pajamas. Todėl jis studijavo Sarajevo universitete, kur programavimo egzaminus laikė prie ne vieną dešimtį metų mačiusio kompiuterio.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
E. Macićo atvejis anaiptol ne unikalus. Visame pasaulyje lieka nepanaudota aibės talentų. Ekonomistai kalba apie „prarastus einšteinus“, galbūt galėjusius sukurti ką nors visa keičiančio, jei būtų buvę atrasti ir ugdomi. Pasekmės niekur nėra aiškesnės kaip DI srityje, kur dėl aukščiausio lygio mokslinių tyrėjų stokos nedidelė jų grupė gali gauti įmonių vadovų lygio užmokestį. Milijardus puslaidininkiams, kad laimėtų DI lenktynes, beriančios vyriausybės nesirūpina talentais, kurie skatina pažangą. Protai, teikiant jiems ne mažesnę svarbą kaip lustams, gali pasirodyti esą geresnė ilgalaikė investicija. Kaip galėtų atrodyti pramonės politika dėl talentingų žmonių?
