ScanpixDaliai šalių imigrantų antplūdis gali duoti naudos, bet regionas turbūt bus dar senesnis
Kai Vladimiras Putinas dar nebuvo vasario 24-ąją užpuolęs Ukrainos, daug europiečių nerimavo, kad jų regionas sensta ir žmonių miršta daugiau, nei gimsta. Amžiaus mediana Europoje – 43 metai, t. y. beveik ketveriais metais daugiau nei Šiaurės Amerikoje, kuri tarp regionų pagal seniausius gyventojus yra antra. ES gyventojų skaičius po keleto metų turėtų pasiekti beveik 450 mln. piką, o 2070 m. nebesieks 424 mln.
Mažėjančių skaičių perspektyva gąsdina daugelį. Ji ypač baisi buvusioms komunistinėms šalims Europos rytuose, kur prie stabilaus gyventojų skaičiaus negalinčio užtikrinti gimstamumo lygio prisideda ir gyventojų emigracija. Kroatijos ministras pirmininkas Andrejus Plenkovićius mažėjantį gyventojų skaičių pavadino „beveik egzistencine kai kurių tautų problema“. Pasak už demografiją ir demokratiją atsakingos Europos Komisijos vicepirmininkės (tai – 2019 m. įsteigtos pareigos) Dubravkos Šuicos, demografinės permainos Europai – svarbus lūžis greta žaliosios pertvarkos ir skaitmeninės transformacijos.
V. Putino karas sukrėtė daugelį ir daug kuo, bet specifinį sukrėtimą patyrė demografai, kurių tyrimų objekto permainos paprastai vyksta lėtai. Nuo karo pradžios iš Ukrainos pabėgo daugiau nei 6 mln. žmonių – daugiausia moterų ir vaikų, dauguma į šalis kaimynes į vakarus nuo Ukrainos. Apie pusę jų priėmė Lenkija, iš kurios emigruojančių dar neseniai buvo daugiau nei imigruojančių. Per kelias savaites šalies sostinės Varšuvos gyventojų skaičius padidėjo 17 proc. Į Vengriją, kur XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje gyveno 10,7 mln. žmonių, o 2020 m. – jau tik 9,8 mln., atvyko per 500 tūkst. ukrainiečių.
