ScanpixNuo jo pasiekimų kenčia Vengrijos laisvė, o kitiems tai – reali pamoka, kas įmanoma į autokratus taikantiems kitų šalių vadovams
Bruce’as Springsteenas dainavo, kad „karalius nebus patenkintas, kol visa valdžia neatsidurs jo rankose“. Būtent tam, kad užkirstų kelią karaliui, XVIII a. mąstytojai Montesquieu ir Jamesas Madisonas iškėlė valdžių padalijimo principą. Jei politiką formavo, įstatymus leido ir teisingumą administravo skirtingi žmonės, vienose rankose negalėjo susitelkti absoliuti valdžia. Ypač tada, kai atskiros valdžios šakos turėjo galios prieš kitas. Dabar pripažįstama, kad tam tikra trintis užtikrina demokratinės šalies laisvę.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas mano kitaip. Užuot skatinęs trintį, politikas kartu su kolegomis iš valdančiosios „Fidesz“ partijos pastaruosius devynetą metų tikslingai vienijo vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžią. Dabar šios šakos remia viena kitą ir „Fidesz“ – kartais nepastebimai, kartais nesidangstydamos. V. Orbánas tokį rezultatą vadina „nacionalinio bendradarbiavimo sistema“. O anksčiau atviriau kalbėdavo apie „neliberalią demokratiją“.
V. Orbánui su sąjungininkais sistemingai jungiant valdžias, Vengrija tapo kažkuo panaši į vienpartinę valstybę. Viskas padaryta be smurto ir masiškai pritariant visuomenei. Nuo šio pasiekimo kenčia Vengrijos laisvė ir ilgalaikės perspektyvos, o kitiems tai – reali pamoka, kas įmanoma autokratiniams ir į autokratus taikantiems kitų šalių vadovams.
