Jau seniai laidotuvių organizavimo verslas tarpsta iš pastovaus prastai informuotų klientų srauto. Bet kintant gyvenimo normoms, randantis naujoms verslo formoms ir technologijoms laukia rimti išbandymai.
Kiekvieną minutę pasaulyje miršta per 100 žmonių. Dauguma mirčių vieniems atneša sielvartą, o kitiems – pelną. JAV per metus miršta apie 2,7 mln. žmonių. Tai – pagrindas, laikantis per 19 tūkst. laidojimo namų ir per 120 tūkst. juose dirbančių žmonių vienijantį sektorių, kurio vertė 2017 m. siekė 16 mlrd. JAV dolerių. Prancūzijoje šis sektorius vertas apie 2,5 mlrd. eurų. Vokietijoje jo vertė 2014 m. siekė 1,5 mlrd. eurų, jame dirbo beveik 27 tūkst. žmonių, iš jų šeštadalis – laidotuvių organizatoriai. Jungtinėje Karalystėje apie 2 mlrd. svarų vertės laidojimo paslaugų sektoriuje dirba per 20 tūkst. žmonių, laidotuvių organizatorių tarp jų – penktadalis.
Ateinančiais dešimtmečiais, kai demografinio sprogimo karta sulauks gilios senatvės, metinis tūkstančiui žmonių tenkantis mirčių skaičius augs: JAV šis rodiklis, šiandien siekiantis 8,3, iki 2050 m. pakils iki 10,2, Italijoje ‒ nuo 10,6 iki 13,7, Ispanijoje ‒ nuo 9,1 iki 12,8. Pastebėję pastoviai augantį klientų srautą, pinigų valdytojai (nuo rizikos kapitalistų iki senų nuobodžių pensijų fondų) investuoja į mirties verslą. Pernai Ontarijo mokytojų pensijų fondas iš britų privataus kapitalo įmonės „3i Group“ už 117 mln. svarų nusipirko vieną didžiausių Ispanijos laidotuvių įmonių ir padidino savo akcijų dalį analogiškoje prancūzų bendrovėje. Laikoma, kad palaikų verslas yra lengvai prognozuojamas, nesikerta su kitais sektoriais, yra surištas su infliacija, nerizikingas ir labai pelningas.
Bet kai kur pasaulyje žmonės į laidotuves pradeda žiūrėti visai kitaip. 1997 m. išleistoje išmintingoje knygoje „The Undertaking“ („Laidotuvių organizavimas“) Thomasas Lynchas pasakoja, kaip nedideliame JAV mieste vertėsi „liūdnuoju amatu“. Jis rašo: „Kasmet palaidoju porą šimtų miestelėnų. Dar du ar tris tuzinus vežu į krematoriumą sudeginti. Prekiauju karstais, kriptomis ir urnomis pelenams. Taip pat siūlau antkapius ir paminklus. Galiu pasirūpinti ir gėlėmis.“ Socialinės, religinės ir technologinės permainos kėsinasi šį modelį apversti aukštyn kojomis.
