Praėjo 50 nuostabių metų, ir Moore’o dėsniui, kuris teigia, kad kas dvejus metus galima pagaminti dvigubai galingesnį kompiuterį už tą pačią kainą, ima stigti parako. „The Economist“ domisi, kas gali jį pakeisti.
1971 m. pasirodė pirmasis nedidelės įmonės, žinomos kaip „Intel“, pagamintas mikroprocesorius 4004. Šiame 12 kv. milimetrų dydžio luste tilpo 2,3 tūkst. tranzistorių – mažyčių elektrinių jungiklių, išreiškiančių vienetus ir nulius, kurie sudaro kompiuterių kalbos pagrindą. Tranzistorius skyrė 10 tūkst. nanometrų (milijardųjų metro dalių) tarpai – maždaug raudonojo kraujo kūnelio dydžio. Šis miniatiūrizacijos stebuklas anuomet dar buvo artimas žmogaus masteliams. Vaikui būtų pakakę apygerio mikroskopo, kad galėtų suskaičiuoti visus 4004 tranzistorius.
Šiandien „Intel“ gaminamų „Skylake“ lustų tranzistorių nebeapžiūrėtum. Patys lustai dešimt kartų didesni už 4004, bet vos kas 14 nanometrų išdėstyti tranzistoriai tapo neįžiūrimi, nes jie daug mažesni už žmogaus akiai matomas ir mikroskopų naudojamas šviesos bangas. Jei 4004 sudarančius tranzistorius prilygintume žmogaus ūgiui, „Skylake“ komponentai atitiktų skruzdėlės dydį.
Skirtumas tarp 4004 ir „Skylake“ – tai skirtumas tarp milžiniškų, visą rūsį užimančių kompiuterių ir nedidelių, stilingų, 100 tūkst. kartų galingesnių plokščių aparatų, kurie telpa kišenėje. Tai skirtumas tarp telefonijos sistemų, kurių grandines komutuoja griozdiški elektromechaniniai jungikliai, ir interneto, kuriuo po pasaulį nepaliaujamai nardo trilijonai duomenų paketų. Tai pakeitė viską – nuo kalvystės iki užsienio politikos, nuo atostogų rezervavimo iki vandenilinių bombų projektavimo.
