ScanpixIštikimybę komandoms keičia „takus aistruoliškumas“
Pirma olimpinių žaidynių transliacija per televiziją įvyko 1936 m. Ją galėjo matyti apie 160 tūkst. žmonių, esančių Berlyne siųstuvo aprėpiamoje teritorijoje aplink stadioną. Filmavo trys kameros. Tik viena galėjo filmuoti tiesiogiai ir tik šviečiant saulei. Per kitas vasaros žaidynes, 1948 m. vykusias Londone, BBC iškėlė mintį, kad gal reikėtų sumokėti organizatoriams už teisę transliuoti renginį, ir pasiūlė tūkstantį ginėjų (apie 40 tūkst. JAV dolerių šiandienos kainomis). Olimpinis komitetas sportiškai atsakė, kad nereikia.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Šiandien padėtis šiek tiek kitokia. Liepos 26-ąją Paryžiuje prasidėjusiose 33-iosiose vasaros olimpinėse žaidynėse visur knibždėte knibždėjo kamerų didesnei nei trijų milijardų auditorijai, tad beveik pusei pasaulio gyventojų, transliuojančių tūkstančius valandų turinio. Už teisę visa tai perduoti organizatoriai iš žiniasklaidos įmonių gaus apie 3,3 mlrd. JAV dolerių. Tai bus didžiausia atskira žaidynių pajamų dalis ir dėl jų renginys bus bene brangiausios dvi pramogų savaitės istorijoje.
