Taikant totalitarinę kontrolę ir šiuolaikines technologijas regione masiškai nepaisoma žmogaus teisių
„Prisiartinęs prie sūnaus pranašas Suleimanas tarė: „Gavau žinią iš Dievo. Noriu, kad apkeliautum Žemę ir pažiūrėtum, ar daugiau žmonių, kurie gyvi dvasia, ar daugiau žmonių, kurie mirę dvasia.“ Po daugelio dienų sūnus sugrįžo ir tarė: „Aplankiau daug kraštų, tėve, ir visur, kur buvau, mačiau daugiau žmonių, kurie buvo mirę, nei tų, kurie buvo gyvi.“
Tokią žinutę 2015-aisiais „WeChat“ socialinių pranešimų grupėje parašė 23-ejų Hasanas. Jis gimė Jarkende, Sindziango pietuose, bet kilus minčiai prekiauti nefritu ir batais, taip pat pasigilinti į islamą, apsigyveno provincijos sostinėje Urumči. Kalbėdamas su antropologu Darrenu Byleriu iš Vašingtono universiteto jis sakė, kad yra klajūnas sufijus ir pamaldus žmogus, turi žmoną ir mažą dukrelę, meldžiasi penkis kartus per dieną, nepritaria šokiams ir nepadorumui.
Tačiau 2015 m. sausį provincijos valdžia pareikalavo, kad visi gyvenantieji Urumči parvyktų į gimtuosius namus naujos tapatybės kortelės. „Mane verčia grįžti, – D. Byleriui skundėsi Hasanas. – Kiekvieną dieną sulaukiu skambučio iš Jarkendo policijos. Jie ir mano tėvus verčia man skambinti bei kartoti tą patį.“ Galiausiai jis su šeima susiruošė į 20 valandų kelionę namo ir sėdo į autobusą. Jį taranavo sunkvežimis. Hasano žmona ir dukra žuvo, jis pats atsidūrė ligoninėje. „Tokia Alacho valia“, – sakė vyras.
