ScanpixKad ir ką sakytų tų šalių vadovai
Laikas nėra daugumos išgyvenančiųjų Ukrainos siaubus pusėje. Kiekviena valanda Ukrainos žmonėms ir vyriausybei atneša vis naują skausmą. Kiekviena diena vis aiškiau atskleidžia ir tai, kad Rusijos vadovas Vladimiras Putinas apsiskaičiavo pradėdamas karą, kurio galėjo nepradėti, prieš šalį, kurios neįvertino. JAV ir sąjungininkėms žavėjimąsi Ukrainos pasipriešinimu atmiešia baimė, kad jis negali trukti amžinai, V. Putinui eskaluojant žudymą.
O štai viena didžioji valstybė, Kinija – tikras kantrybės įsikūnijimas. Privačiai jos pareigūnai rodo esantys įsitikinę, kad laikas atneš tokį susitarimą po karo, kuris bus labai naudingas Kinijai. Nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo puolimas, Pekinas vis atmeta kartojamus užsienio vyriausybių prašymus aktyviau bandyti įtikinti Rusiją – „patikimą“ draugę – kuo greičiau nutraukti smurtą. Ji apsiribojo šabloniškais raginimais visoms konflikto šalims valdytis. Vakarai pastebimai nekantrūs – užsienio reikalų ministrai nuo Ispanijos iki Singapūro ragina Kiniją pasinaudoti „didžiule įtaka“ Rusijai.
Kinija mėgsta vaizduoti esanti taiki milžinė, nepritarianti svetimšalių įsibrovimams. Pekine ir JT jos pasiuntiniai iškart po invazijos aiškiai jautėsi nejaukiai, anksčiau aiškinę, kad JAV perspėjimai apie karą – melas. Priblokšti vėliau Rusijos pademonstruoto neišmanymo mūšio lauke jie apibėrė pašnekovus iš užsienio klausimais apie kovas. O Kinija laikėsi prorusiško pseudoneutralumo, patyliukais kalbėjo, kad reikia taikos, bet atkartojo V. Putino argumentus, neva jis gina Rusiją nuo JAV ir NATO plėtros.
